baltai 11–12 amžiuje

Lietuvà, senovinė lietuvių žemė. Lenkų istorikas H. Łowmiańskis priėjo išvadą, kad 13 a. Lietuva vadinta viena iš dabartinės Aukštaitijos sričių. Ji buvusi teritorijoje tarp Nemuno, Neries ir Merkio ir 14 a. pabaigoje priklausė Trakų kunigaikštystei (be Dubičių, Eišiškių, Rodūnios). Rytų ir pietryčių riba galėjusi būti Rūdninkų ir Gudų girios. Manoma, čia susidarė būsimosios lietuvių tautybės branduolys. 13 a. Lietuvos centras galėjo būti Mindaugo domenas, jungęs kitas lietuvių žemes į Lietuvos valstybę. Pats vietovardis, spėjama, kilęs iš hidronimo Lietava, Lietauka (Neries intakas, Jonavos apylinkės). Yra ir nuomonė, kad šis hidronimas kilęs iš etnonimo Lietuva. Pirmą kartą Lietuva (Litua) paminėta 1009 Kvedlinburgo analuose. Seniausiuose rusų metraščiuose (Būtųjų laikų pasakojimas, 12 a. pradžia) Lietuva (Litva), kaip su Kijevo Rusia gretima žemė ir kaip tauta, kalbanti sava kalba, pirmą kartą minima žinioje apie Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo 1040 žygį į lietuvių žemes. Haličo‑Voluinės metraštyje minimas Kijevo didžiojo kunigaikščio Mstislavo Didžiojo ir Gardino kunigaikščio Vsevolodo 1131 (ar 1132) žygis į Lietuvą. Kai kurių mokslininkų nuomone, Lietuva galėjo būti vadinama visos lietuviškai kalbančios baltų gentys ir jų teritorija. Trečia nuomonė: Lietuva buvo lietuviškai kalbėjusių genčių sąjunga (vėlesnieji rytų aukštaičiai) ir jos teritorija į rytus nuo Nemuno ir Šventosios.

1777