basiai, kalbos garsai, kuriuos tariant nebūna aiškaus tarimo židinio ir jų suvokimą lemia muzikinis tonas. Balsiai vieni patys gali sudaryti skiemenį, todėl yra jo centriniai nariai (‑ro, y‑rà, ‑mė, a‑šs, o‑pà). Pasižymi didele akustine energija. Indoeuropiečių kalbose balsiai nėra informatyvūs, reikšmės svarbiausias perteikėjas – priebalsiai.

Balsiai klasifikuojami pagal artikuliacines (fiziologines) ir akustines ypatybes. Pagal aukščiausią liežuvio pakilimo vietą skiriami: priešakiniai, arba priešakinės eilės (lietuvių bendrinės kalbos [i·], [i], [ẹ·], [e·], [e]), užpakaliniai, arba užpakalinės eilės (lietuvių bendrinės kalbos [u·], [u], [o·], [o], [a·]), viduriniai, arba vidurinės eilės (rytų ir pietų lietuvių tarmių [ы·], [ы], rusų [ы], anglų [ə:], daugumos lietuvių tarmių, kartais ir bendrinės kalbos, trumpasis [a]), pagal lūpų padėtį: lūpiniai – tariami atkištomis lūpomis (lietuvių [u·], [u], [o·], vokiečių [y·], [ø:] – raidės ü, ö) ir nelūpiniai ([i·], [e·], [a] ir kiti), pagal burnos atvirumą: atvirieji (liet. [a], [a·], [e·]) ir uždarieji ([i·], [u·]), pagal liežuvio pakilimo laipsnį: aukštutiniai, arba aukštutinio pakilimo ([i·], [u·]), žemutiniai, arba žemutinio pakilimo ([a·], [e·]), ir vidutiniai, arba vidutinio pakilimo ([o·], [·]), balsiai. Vidutinis balsių pakilimas dar skaidomas į aukštesnįjį (lietuvių bendrinės kalbos [·]) ir žemesnįjį (šiaurės žemaičių [.] – v.sọs ‘visas’).

Balsiai gali skirtis artikuliacijos įtempimu, beveik visada susijusiu su skirtinga tarimo trukme, arba kiekybe (lietuvių bendrinės kalbo ilgieji, ypač [i·], [·], [u·], [o·], kartu yra ir įtemptieji, o trumpieji balsiai – neįtemptieji; prie įtemptųjų dažniausiai šlyja pusilgiai balsiai, pasitaikantys tarmėse). Lenkų, prancūzų, portugalų ir kitos kalbos turi vadinamuosius nosinius balsius, kuriuos tariant dalis oro eina pro nosį ir dėl to garsai gauna būdingą tembrą. Lietuvių kalboje buvę nosiniai balsiai žymimi pasiskolintomis raidėmis ą, ę ir išrastomis į, ų; dabar tariami tik kaip įprastinių fonemų alofonai (mmą, nmas).

Pagal akustines ir tembrines ypatybes priešakiniai balsiai yra aukštieji, arba aukštatoniai, jų spektrui būdinga aukšta (1500 Hz ir aukštesnė) antroji formantė (dažnių stiprinimo zona). Užpakaliniai balsiai yra žemieji, arba žematoniai, jų antroji formantė būna žema (dažniausiai 600–1400 Hz). Žemutinių (kompaktinių) balsių spektro aukšta pirmoji formantė (600–800 Hz) artima spektrogramos centrui, aukštutinių (difuzinių) balsių pirmoji formantė žema (200–400 Hz), vidutinių (tarpinių) – vidutiniška (450–550 Hz). Įtemptųjų balsių formantės labiau nutolusios nuo dažnių, būdingų neutraliam balsiui (anglų [ə:]), neįtemptųjų – mažiau; visos nosinių balsių formantės kiek pažemintos ir susilpnėjusios (ypač pirmoji).

Bendrinėje lietuvių kalboje skiriama 10 balsių: 6 ilgieji – [i·], [u·], [·], [o·], [e·], [a·], 4 trumpieji – [i], [u], [e], [a]. Naujuose skoliniuose pasitaiko [ɔ], kartais [ẹ] – bi[ɔ] l[]gija, m[]tras. Lietuvių kalbos balsinių fonemų sistemai dar priklauso sutaptiniai dvibalsiai ie, uo.

1824