Lietuvõs komunãlinis kis.

Lietuvos miestų gatvių priežiūra. Lietuvoje gatves imta grįsti akmenimis 15 a. pradžioje (1844 Vilniuje iš 79 gatvių ir skersgatvių 59 buvo grįsti, su mediniais šaligatviais). Nuo 17 a. vidurio magistrato samdomi vežikai iš Vilniaus centro išveždavo šiukšles. 19 a. imta reikalauti, kad namų savininkai kiemuose įrengtų šiukšlių dėžes.

18 a. Lietuvos miestų pagrindinėse gatvėse įrengti kanapių aliejaus dagtiniai žibintai, 1851 Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose – spirito ir terpentino mišinio žibintai. Nuo 1864 Vilniaus gatvės būdavo apšviečiamos medienos dujų žibintais, 1876 juos pradėta keisti žibaliniais (t. p. ir kituose miestuose). 1903 Vilniuje atsirado pirmieji elektriniai žibintai. 1900 Kauno gatvėms apšviesti pastatyta pirmoji elektros stotis. Po I pasaulinio karo pradėtos naudoti elektrinės lemputės.

Miestus sistemingai pradėta apželdinti nuo 19 a. vidurio. 1910 Vilniuje medžiais buvo apsodinta 31 gatvė (12,3 % visų gatvių ilgio).

Lietuvos vandentiekis ir kanalizacija. Pirmasis vandentiekis Lietuvoje pradėtas įrengti Vilniuje 1501 – vanduo iš Vingrių versmių (jos priklausė dominikonams, jų vandenį vilniečiai vadino Šv. Jono vandeniu) gręžtais mediniais vamzdžiais (jų bendras ilgis sudarė 3 km) buvo tiekiamas 2 vienuolynams ir keliems miestiečių namams. 16 a. pabaigoje veikė 3 vandentiekio linijos (vandenį ėmė iš Vingrių, Žiupronių ir Aušros vartų versmių, vanduo tekėjo pats, nes versmės buvo didesniame aukštyje nei vandens vartotojai). 19 a. viduryje Vilniaus vandentiekis pertvarkytas, atnaujinti vandens rezervuarai, mediniai vamzdžiai pakeisti ketiniais, 19 a. pabaigoje Vilniuje buvo ~4,8 km vandentiekio linijų, kurios tiekė 150 000 kibirų vandens per parą. 1912–16 Vilniuje įrengtas tobulesnis vandentiekis tiekė vandenį iš gręžtinių šulinių (projektinis pajėgumas 30 700 m3 vandens per parą, tinklų ilgis 1916 sudarė 38 km, 1938 – 93 km), turėjo siurblines ir 3 rezervuarus, aprūpino vandeniu >300 namų. Klaipėdoje vandentiekis veikia nuo 1899 (išgręžtas gręžinys, pastatyta siurblinė, įrengti aeracijos ir filtracijos įrenginiai, 1937 iš 5 gręžinių tiekta iki 4000 m3 vandens per parą), Kaune – nuo 1929 (infiltracinis vanduo buvo imamas iš 10 gręžinių, surenkamas į 18 m gylio rezervuarą ir slėginėmis vandentiekio linijomis, kurių tinklų ilgis sudarė 15 km, tiektas į miestą; 1940 jau buvo 85 km vandentiekio linijų ir 43 gręžiniai, per parą tiekė 11 600 m3 vandens), Druskininkuose ir Ukmergėje – nuo 1932, Šiauliuose – nuo 1935, Palangoje – nuo 1954, Mažeikiuose – nuo 1956. 1950 vandentiekis veikė 6 miestuose (tinklų ilgis sudarė 282 km), 1960 – 13 miestų (tinklų ilgis 430 km), 1970 – 58 miestuose (tinklų ilgis 1000 km). SSRS okupacijos metais vandentiekį pradėta įrenginėti ir kaimo gyvenvietėse, gyvulininkystės kompleksuose. 1986 centralizuotą komunalinį vandentiekį turėjo visi 83 šalies miestai ir miesto tipo gyvenvietės, >2000 kaimų, pramoninį – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Palanga, Utena, Marijampolė, Telšiai ir kai kurios įmonės. Bendras vandentiekio tinklų ilgis šalyje buvo 3014 kilometrų. Komunaliniai vandentiekiai tiekė požeminį vandenį iš 1100 gręžinių, kurių bendras pajėgumas sudarė 1,1 mln. m3 per parą. Kad vartotojus pasiektų geresnės kokybės geriamasis vanduo, požeminis vanduo dezinfekuojamas, kai kuriose vandenvietėse įrengiama vandens gerinimo įranga, kuri pašalina geležį ir kitas kenksmingas medžiagas. Pramoniniam vandentiekiui naudojamas paviršinis vanduo, pagal poreikius jis gali būti gerinamas (skaidrinamas, minkštinamas). 21 a. pradžioje centralizuoto vandentiekio paslaugomis naudojosi 2,3 mln. gyventojų (didžiuosiuose miestuose – 90–95 %, kaimuose – 20–30 % gyventojų) ir didžioji dalis pramonės įmonių. Komunaliniais vandentiekiais tiekiamas tik požeminis vanduo, imamas iš gręžtinių šulinių (1997 jų buvo ~14 000, 2001 – ~14 250, 2005 – ~17 100). Vilniaus vandentiekio tinklų ilgis yra 1598 km, Kauno – 932 km, šalies – >12 400 kilometrų.

Kanalizacija su mediniais ir mūriniais vamzdiniais nuotakais Vilniuje ir Kaune veikė 16 amžiuje. 19 a. Vilniuje nutiestos pirmosios požeminės medinių (vėliau keraminių, mūrinių) kanalizacijos vamzdžių linijos (pav.). 1918–31 Vilniuje nutiesta 50 km, 1935–41 – dar 128 km šiuolaikinių kanalizacijos linijų. Požeminė kanalizacija iki 1940 t. p. įrengta Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje. Nuotekos buvo valomos mechaniniu būdu (sietais). SSRS okupacijos metais kanalizacijos tinklus pradėta tiesti ir kaimo vietovėse. 1950 kanalizaciją turėjo 7, 1965 – 31, 1978 – 60 miestų. Bendras kanalizacijos linijų ilgis Lietuvoje 1950 buvo 270 km, 1960 – 341,8 km, 1970 – 769,3 kilometro. 2004 kanalizaciją turėjo 77,3 % būstų (90,7 % miestuose, 50,4 % kaimuose), veikė ~970 nuotekų valymo įrenginių. Kanalizacijos tinklais buvo nuplukdyta ~4830 mln. m3 nuotekų, ~38 % jų buvo visai išvalytos, ~47 % – iš dalies (biologiškai ir mechaniškai), ~15 % – tik mechaniškai išvalytos, ~0,5 % nuotekų išleista visai nevalytų. 2006 bendras kanalizacijos linijų ilgis Lietuvoje sudarė >5750 km, iš jų Vilniuje – ~960 km, Kaune – ~890 km, kanalizaciją turėjo visos miesto ir ~730 kaimo vietovių.

Kanalizacijos tiesimas Vilniuje palei Nerį (19 a. 2 pusė, fotografas J. Čechavičius) (iš str. Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914))

Lietuvos dujų ir šilumos ūkis. 19 a. pabaigoje Vilniuje maistui gaminti pradėtos naudoti medienos dujos. Vilniaus dujų fabrikas (pastatytas 1864) miesto gyventojams dujas tiekė iki 1941. Nuo 1956 Lietuvos miestuose, vėliau ir kaimo gyvenvietėse naudojamos suskystintos, nuo 1961 – gamtinės dujos. Nuo 1979 butuose įrengiamos ir elektrinės viryklės.

Pirmoji centralizuota garinio šildymo sistema įrengta 1903 Vilniuje, vandens šildymo – 1939 Kaune, vėliau ir kituose miestuose. Centralizuotas šilumos tiekimas pradėtas 1947 Kaune (Petrašiūnų elektrinė ėmė tiekti turbinų garą popieriaus fabriko technologiniams ir buitiniams poreikiams, 1948 – ir karštą vandenį gyvenamiesiems namams šildyti), 1951 Vilniuje, 1954 Klaipėdoje, 20 a. 8–9 dešimtmečiais – visoje Lietuvoje. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio daugiabučiai namai Lietuvos miestuose statomi su komunaliniais patogumais. 2011 centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje buvo 52 šilumos gamybos ir tiekimo įmonės (valdomos savivaldybių ar privačios), 2875,3 km ilgio šilumos tinklai, 26 575 šilumos punktai (iš jų 16 737 daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose), >653 520 šilumos vartotojų. 72,7 % šilumos energijos patiekta gyventojams (patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti), 12,3 % – biudžetinėms įstaigoms ir organizacijoms, 6 % – verslo įmonėms, 9 % – kitiems vartotojams. Šilumos energijai gaminti sunaudota ~23 % visos šalyje sunaudotos pirminės energijos. 73,1 % šilumos energijos gauta naudojant gamtines dujas, 22,4 % – atsinaujinančius energijos išteklius (medieną ir jos atliekas, geoterminę energiją, šiaudus, biodujas), 2,7 % – mazutą, 1,8 % – kitų rūšių kurą. 1996–2011 į šilumos ūkio modernizavimą investuota >2 mlrd. Lt, dėl to gerokai sumažėjo šilumos energijos technologiniai nuostoliai perdavimo tinkluose (1996 juose prarasta 32,3 %, 2002 – 22,5 %, 2011 – 16,6 % patiektos šilumos energijos). Viena didžiausių problemų, dėl kurių šilumos energijos vartojimas šalyje yra neekonomiškas, – prasta daugiabučių gyvenamųjų namų kokybė, dėl kurios gyventojai patiria didesnes išlaidas šilumai (iš >45 000 daugiabučių naujos statybos, renovuoti ir kiti šilumą taupantys namai sudaro tik 21,9 %).

Lietuvos komunalinio ūkio administravimas. Iki 15 a. miestų ūkiu rūpinosi didžiojo kunigaikščio administracija, miestams gavus savivaldą – jų savivaldos institucijos (magistratai, tarybos, dūmos). 1918–40 komunalinį ūkį tvarkė miestų ir apskričių savivaldybės. Komunalinio ūkio įmonės buvo privačios, kai kurias tarnybas išlaikė savivaldybės. SSRS okupacijos metais privačios komunalinės įmonės buvo nacionalizuotos ir perduotos miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų komunalinio ūkio skyriams. Komunalinį ūkį reguliavo Komunalinio ūkio liaudies komisariatas (įkurtas 1941), 1945 jis tapo Komunalinio ūkio ministerija, 1962 perorganizuota į Vyriausiąją gazifikacijos ir komunalinio ūkio valdybą, 1966 – vėl į ministeriją. Veikė respublikiniai susivienijimai (Vandentiekio ir kanalizacijos įmonių, įkurtas 1973, Šilumos energijos tiekimo, įkurtas 1984), Respublikinis statybos ir remonto trestas (įkurtas 1964), Valstybinis kuro komitetas (įkurtas 1966 kaip Vyriausioji gazifikacijos valdyba, 1982–87 Valstybinis dujofikavimo komitetas). Komunalinį ūkį tvarkė vietinio ūkio valdybos (įkurtas 1957) ir komunalinių įmonių (įkurtas 1962) kombinatai, rajoninės (zoninės) gamybinės dujofikacijos valdybos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę komunalinio ūkio valdymo įstaigos ir organizacijos panaikintos. Vietinis komunalinis ūkis perduotas miestų ir rajonų savivaldybėms, energetikos įmonės (išskyrus vietines katilines ir miestų šilumos tinklus) ir dujofikavimo įmonės – Energetikos (nuo 1996 12 Ūkio) ministerijai. Komunalinių įmonių kombinatas, valdybos ir trestai tapo valstybinėmis įmonėmis, 1991 jos pradėtos privatizuoti. Komunalinio ūkio reikalais Vyriausybėje iki 1998 rūpinosi Statybos ir urbanistikos ministerija, nuo 1998 – Aplinkos ministerija. Dujų ūkį tvarko bendrovė Energijos skirstymo operatorius (ESO; įkurta 2016 susijungus bendrovėms Lietuvos dujos ir LESTO), elektros tiekimą – elektros skirstomųjų tinklų, šilumos ūkį – šilumos tinklų bendrovės.

Algirdas Bikulčius

komunalinis ūkis

komunalinis ūkis Lietuvoje; Lietuvos miestų gatvių priežiūra; Lietuvos vandentiekis ir kanalizacija; Lietuvos dujų ir šilumos ūkis