Lietuvõs mišk kis. Jau ikivalstybiniu laikotarpiu (iki 13 a. vidurio) Lietuvos miškai buvo pasidalyti tarp genčių, teritorinių junginių – žemių ir kunigaikštysčių. 14–15 a. plintant miško verslams (būda) ėmė kurtis miško ir medienos pramonė. Kunigaikščiai, didikai, bajorai savinosi žemes, kartu ir miškus, valstiečiams likdavo teisė eiti į mišką, šienauti, prižiūrėti bites ir kopinėti medų, rinkti uogas ir grybus, kirsti savo reikalams medžius. Už teisę naudotis žeme ir mišku buvo atidirbama dvaruose, duodama duoklė; į vadinamąją smulkiąją duoklę kartais įeidavo tam tikras kiekis medaus, grybų, uogų. 15–16 a. plintant miško verslams imta griežčiau skirti valstybinę, didžiojo kunigaikščiočio, didikų, bajorų, bažnyčios nuosavybę, tai įteisinta Lietuvos Statutu (1529), Valakų įstatymu (1557), Didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų revizija (1559), valdovo Žygimanto Augusto instrukcija karališkiesiems girininkams. Tie dokumentai sudarė prielaidas Lietuvos miškų ūkiui kompleksiškai tvarkyti. Vienas aukščiausių didžiojo kunigaikščio pareigūnų buvo didysis medžioklis, kurio institucija atsirado dar 15 amžiuje. Jam buvo pavaldūs girininkai, žvėrių sekliai, šunininkai, sakalininkai, sargai, šauliai. Kylant medienos vertei Vakarų Europoje 16 a. pasirinktinius kirtimus iš kelmo bandyta keisti kirtimais iš ploto, reglamentuota sausuolių, virtuolių ir kitų miško gėrybių rinkimo tvarka. 17 a. 2 pusėje pradėta taisyklingiau miškininkauti. Savaiminiam atžėlimui spartinti buvo kertama paliekant sėklinius medžius, purenama dirva. 18 a. kai kur bandyta ir dirbtinai veisti mišką (sėjant kankorėžius, sodinant pušaites). 18 a. pabaigoje pradėta taikyti miško ugdymo ir neplyni (atvejiniai ir atrankiniai) galutiniai miško kirtimai. 1861–1914 dirbtinai apželdinta 40 000 ha. 1918–40 Lietuvos Respublika buvo želdinta planingai – vidutiniškai 3100 ha kasmet, o po II pasaulinio karo – 10 400 ha kasmet. Daugiausia želdinta 20 a. 6 dešimtmetyje – vidutiniškai po 19 000 ha kasmet. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 21 a. pradžios kasmet želdinama po 7000–10 000 ha. Daugiausia sodinama eglių (~60 %), pušų (~20 %) ir mišrių želdinių (~50 %). Žemės ūkio naudotose žemėse kasmet želdinama 500–1000 ha.

Pirmieji miškotvarkos darbai pradėti 19 a. pradžioje Klaipėdos krašte ir Užnemunėje. Iki 1914 visi valstybiniai ir dalis privačių miškų buvo suinventorizuoti, nustatytos kirtimo normos. 1919 Lietuvos vyriausybė įsteigė 18 miškų urėdijų (1940 jų buvo 57), o Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje – Miškų skyrių, vėliau pertvarkytą į Miškų departamentą. Prie jo veikė Miškų taryba, miškų tausojimo ir tyrimo komisijos. Miško medžiagos eksportas buvo vienas pagrindinių užsienio valiutos šaltinių. 1919–40 plynai iškirsta 260 000 ha medynų (atželdinta 56 000 ha). 1940 SSRS okupavus Lietuvą visi miškai buvo nacionalizuoti, įvykdžius žemės reformą į valstybinį miškų fondą perimta 93 200 ha miškų, įsteigtas (1941 02 14) Miško pramonės liaudies komisariatas. Per Vokietijos okupaciją (1941–44) iškirsta 50 000 ha, išdegė 11 500 ha miško. 1945 miškų urėdijos pertvarkytos į miško pramonės ūkius, miškai suskirstyti į eksploatacinius ir apsauginius. 1947 įsteigta LSSR Miškų ūkio ministerija. Jai pavaldžios organizacijos rūpinosi miškų priežiūra, sanitarinių ir ugdomųjų kirtimų plėtra, aprūpino miško medžiaga žemės ūkio įmones. Miško pramonės ministerijai pavaldžios organizacijos vykdė pagrindinio nudojimo kirtimus ir miško medžiaga aprūpino pramonės įmones. 1947 nustatyta kirtimo norma – 2,3 mln. m3 per metus – po 5 m. sumažinta iki 1,1 mln. m3. Buvo didinamas ugdomųjų ir sanitarinių kirtimų mastas, kuris 1957 viršijo pagrindinio naudojimo kirtimų mastą. 1957 vietoj buvusių dviejų įsteigta viena LSSR Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija. Ji turėjo 2 valdybas, 11 skyrių su 44 miškų ūkiais ir 240 girininkijų (1967 – 567). 1957–78 miškų ūkio ir miško pramonės ministras buvo A. Matulionis. 1972–82 miškų (pramonės) ūkiai buvo sujungti į 11 susivienijimų. Visus miškų ūkio ir medienos ruošos darbus atliko tos pačios įmonės. Sukurta kompleksinio miškų ūkio sistema grindžiama subalansuotu, tikslinę paskirtį atitinkančio miško auginimu ir miško išteklių naudojimu. Nuo 1961 pradėta kirsti tik tiek, kiek leidžia mokslo duomenimis pagrįstos normos ir tūrio ugdymo principai. Bendra medynų būklė gerėjo. Šalies miškingumas didėjo: 1948 – 19,7 %, 1961 – 23,9 %, 1983 – 27,9 %, 2005 – 32,0 %. 1951 vidutinis medienos tūris buvo 87 m3/ha, 1973 – 134 m3/ha, 1978 – 147 m3/ha, 1983 – 164 m3/ha, 2005 – 198 m3/ha. Iki 1985 žemės ūkio įmonių miškams vadovavo LSSR žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos valdybos ir rajonų žemės ūkio valdybų miško ūkio specialistai.

Nuo 21 a. pradžios valstybinis miško ūkio valdymas priklauso Aplinkos ministerijos Miškų departamentui, ūkinę veiklą prižiūri Generalinė miškų urėdija. Bendras miško plotas 2 014 000 ha (2006), iš kurio 717 000 ha priklauso 220 000 savininkų. Rezervatiniai miškai sudaro 1,2 % bendro miškų ploto, specialios paskirties (draustiniai, miestų) – 12,3 %, apsauginiai – 16,0 %, ūkiniai – 70,4 %. Valstybinės reikšmės miškus valdo 43 urėdijos ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Pušynai sudaro 35,8 %, eglynai – 21,4 %, beržynai – 21,1 %, juodalksnynai – 6,7 %, baltalksnynai – 6,4 %, kitos rūšys – 8,6 %. Miškuose yra 400 mln. m3 medienos, kasmet kertama 6,5 mln. m3; vyrauja kompleksinis ūkis, pritaikytas nepertraukiamam ir tvariam jo naudojimui.

miškų ūkis

L: Lietuvos TSR miškų ūkis Vilnius 1968; Lietuvos miškų metraštis XX a. Vilnius 2003.

Leonardas Kairiūkštis

Kėdainių medelyne auginami ąžuoliukai

Dubravos miškų (prie Kauno) eglynas