Lietuvõs pélkės. Lietuvoje pelkėms tenka ~4 % teritorijos. Vyrauja žemapelkės (71 % visų pelkių) – daugiausia gruntinio ir iš dalies paviršinio nuotėkio maitinamos pelkės. Be jų, dar yra kritulių vandeniu mintančių aukštapelkių (22 %) ir tarpinio tipo (7 %) pelkių. Lietuvoje vyrauja mažos pelkės. Yra ~30 pelkių, didesnių kaip 1000 ha. Didžiausi pelkynai susidarė aukštumų ir žemumų sandūroje. Itin pelkėta Nemuno delta (Aukštumalos, Šventelės pelkės). Didelių pelkių yra Pajūrio žemumoje (Pajūrio pelkė), Žemaičių aukštumoje (Biržulio, Kražių, Reiskių tyro pelkės) ir jos rytinėje papėdėje (Didžiojo Tyrulio, Mūšos tyrelio, Kamanų, Rėkyvos, Tytuvėnų tyrelio, Praviršulio pelkės). Didelių pelkių juosta driekiasi tarp Baltijos aukštumų ir Vidurio Lietuvos žemumos: Žuvinto, Amalvo, Igliaukos (Palios), Didžiojo Raisto, Alionių, Plačiavos, Šepetos, Notigalos pelkės. Smėlingųjų lygumų ir priešpaskutinio ledynmečio aukštumų sandūroje plyti didžiausia Lietuvos aukštapelkė Čepkelių raistas (5858 ha) ir Baltosios Vokės pelkė. Čepkelių raistas ir Kamanų pelkė paskelbta rezervatais, Žuvinto pelkė – biosferos rezervatu. Pav.

pelkė

Čepkelių rezervatas

Baltosios Vokės durpynas

Kamanų rezervatas

Žuvinto biosferos rezervatas

Kvyklių pelkė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje

pelkė netoli Arliškių kaimo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje