Lietuvõs valstýbės vliava. Lietuvos valstybės vėliava, valstybės oficialus simbolis, yra tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Lietuvos valstybės vėliava nuolat iškelta prie, virš arba ant Lietuvos Respublikos (LR) Seimo, Prezidento rezidencijos, Vyriausybės, ministerijų, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų, Generalinės prokuratūros, Lietuvos banko, LR vyriausiosios rinkimų komisijos, savivaldybių tarybų pastatų, Gedimino pilies bokšte Vilniuje, pasienio kontrolės punktuose. Vėliava iškeliama švenčių dienomis: vasario 16 – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kovo 11 – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, liepos 6 – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną; ji keliama prie, virš arba ant kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų pastatų, t. p. gyvenamųjų namų. Lietuvos valstybės vėliava dar nuolat keliama prie, virš arba ant LR diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir jų padalinių, t. p. specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, valstybinių aukštųjų, aukštesniųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų (prasidėjus mokslo metams, jiems pasibaigus nuleidžiama) pastatų; savarankiškų karinių dalinių teritorijose, laivuose, įregistruotuose LR ar įplaukusiuose į jos teritorinius vandenis ir uostus; rinkimų į LR Seimą, savivaldybių tarybas ar Europos Parlamentą ir Respublikos Prezidento rinkimų, t. p. referendumo dieną – prie, virš arba ant pastatų, kuriuose vyksta balsavimas. Lietuvos valstybės vėliava keliama (organizacijų, įstaigų ar piliečių pageidavimu) ir kai kuriais kitais atvejais (tarptautinių viešųjų renginių vietose, per sporto varžybas ir kita).

Lietuvos valstybės vėliava nuolat stovi LR Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų posėdžių salėse; Seimo vadovų, aukščiausiųjų valstybės pareigūnų (tarp jų – Prezidento, Mministro Pirmininko, ministrų), Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, kitų teismų pirmininkų, LR vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, kariuomenės karinių dalinių vadų, diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, vadovų darbo kabinetuose.

Laidojant Respublikos Prezidentą, Seimo ar Vyriausybės narį, kitą LR nusipelniusį asmenį, t. p. asmenį, kuris žuvo atlikdamas savo tarnybines pareigas ar gelbėdamas žūvančiuosius, karstas su mirusiojo palaikais uždengiamas Lietuvos valstybės vėliava.

ISTORIJA. Lietuvos valstybės vėliava – tautinė vėliava – kurta dviem etapais: pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos sukilimo laikus: Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos 1794 05 18 sprendimu mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė ~3000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos apdangalų, iki 1863 sukilimo simbolizavo tautiškumą (mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį). Diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830–31 sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona (balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą), balta ir raudona, tik balta vėliava. 1831 02 07 Lenkijos karalystės seimas nutarė tautine laikyti baltą ir raudoną (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbų spalvos) kokardą. Šį sprendimą kritikavo kairiųjų atstovas J. Lelewelis, pavadinęs baltą ir raudoną Seimo spalvomis, atstovaujančiomis aristokratijai ir monarchijai, todėl vieni sukilėliai dėvėjo baltą ir raudoną, kiti – baltą, raudoną ir mėlyną kokardą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 sukilimą – sukilėlių jungtiniame herbe Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis – mėlyname (turėjo būti raudoname), o Rusios arkangelas Mykolas – baltame lauke. Šias spalvas imta naudoti ne tik kokardose, bet ir vėliavose, vadinti jas tautinėmis spalvomis.

Numalšinus 1863 sukilimą tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija. Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo 17 a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. Ją 1829 perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija Lituania, 1885 – Birutės draugija Tilžėje. Nuo 1914 dažnai kėlė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, lietuviai kariai I pasaulinio karo Rumunijos fronte (1918). Ypač daug vėliavų bei tautinių juostų sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių draugijos. 1894 sukurta mėlyna ir balta, balta ir mėlyna vėliava su raiteliu viduryje; pastaroji – audeklas, padalytas į 2 lygias baltos (prie koto) ir mėlynos spalvos dalis – 1900 Susivienijimo lietuvių Amerikoje suvažiavimo paskelbta tautine. Kitos lietuvių draugijos turėjo mėlyną (1898, Westville, Ilinojaus valstija), raudoną, geltoną ir mėlyną (1900, Niujorkas), raudoną, baltą ir mėlyną (1905, Čikaga), baltą, raudoną ir mėlyną (data nežinoma, Čikaga), raudoną, žalią ir mėlyną (data nežinoma, Baltimorė), raudoną, žalią ir geltoną (1912, Baltimorė), mėlyną, baltą ir raudoną (1914, pretendavo į tautines spalvas), geltoną, žalią ir raudoną (1914, Čikaga) ir kitokių vėliavų. Tokią įvairovę lėmė lietuvių grupelių susiskaldymas ir išsibarstymas – tautinės vėliavos idėjai įgyvendinti trūko stipraus vienijančio centro, galinčio suvienodinti tą ar kitą vėliavos variantą.

Lietuvoje tautinės vėliavos klausimas pirmą kartą iškeltas 1905 Didžiojo Vilniaus seimo išvakarėse. J. Basanavičius Vilniaus žiniose įrodinėjo, kad seniausia Lietuvos vėliava buvo raudona su baltu raiteliu viduryje, ją ir reikėtų laikyti Lietuvos tautine vėliava. Diskusija dėl tautinės vėliavos atgijo 1917 atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1917 06 06 lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J. Basanavičius vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama. Nutarta vėliavai spalvas rinktis iš tautinių drabužių: juostų, prijuosčių. 1917 09 A. Žmuidzinavičius raudonos ir žalios spalvos (tokių rado daugiausia) vėliavėlėmis išpuošė Vilniaus teatro salę, kurioje prasidėjo Lietuvių konferencija. T. Daugirdas pasiūlė tarp raudonos (viršuje) ir žalios (apačioje) įdėti siaurą šviesiai geltoną juostelę, kuri vėliavą pagyvintų (žalia reikštų girias ir pievas, geltona – aušrą, o raudona – saulės apšviestus debesis). Konferencijos dalyviai nutarė pavesti šį klausimą aptarti Lietuvos Tarybos paskirtai komisijai (į ją pakviesti J. Basanavičius, T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius). Komisijos 1918 04 19 (Vilniuje) protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 04 25 vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba šone (Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė). Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus 1919 01 01 vakare Vilniaus komendanto K. Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte, prie jos pastatyta sargyba, vėliava pagerbta šūvių salve. Trispalvė pilies bokšte plevėsavo iki 01 06 – tada Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė (praėjus beveik 80 metų, 1997 07 03, LR Seimas sausio 1 paskelbė Lietuvos vėliavos diena).

1922 Lietuvos Konstitucija tautinėms (geltonai, žaliai ir raudonai) spalvoms (be herbo) suteikė Lietuvos valstybės spalvų statusą. Dėl spalvų daug ginčytasi. Ypač smarki diskusija kilo 1936: vieni siūlė geltoną juostą dėti į vidurį (to reikalaujanti heraldika), kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalią, baltą ir raudoną vėliavą; M. Dobužinskis siūlė geltoną, raudoną ir baltą arba baltą, raudoną ir geltoną vėliavą, atitinkančią jo kurto herbo spalvas. Siūlyta net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje. 1938 Konstitucijoje trispalvė išliko, jos spalvos įvardytos Lietuvos tautinėmis spalvomis. 1940 05 08 Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Tolesnius sprendimus 1940 06 nutraukė SSRS okupacija, 1940 vasaros pabaigoje trispalvę pakeitė sovietinė raudonoji vėliava. 1953 07–1988 10 LSSR administracijos naudota vėliava buvo raudonos, baltos ir žalios horizontalių juostų (atitinkamai 8/12, 1/12 ir 3/12 vėliavos pločio).

9 dešimtmečio pabaigoje Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių, Sąjūdžio ir kituose viešuose visuomenės renginiuose pradėta kelti tautinę vėliavą. 1988 10 07 ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Visuomenės spaudžiama LSSR aukščiausioji taryba 1988 11 18 pakeitusi LSSR konstituciją, geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikė valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys. Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. 1989 01 25 LSSR aukščiausiosios tarybos prezidiumas patvirtino vėliavos spalvinį etaloną ir iš sovietinių vėliavų perimtas ilgio ir pločio proporcijas (1:2). Valstybės vėliava įtvirtinta 1990 03 11 priimtu Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu (10 str.). 1992 10 25 priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tautinės trispalvės kaip valstybės vėliavos statusą (15 str.). 2004 07 08 LR Seimas atkūrė senąsias vėliavos proporcijas (3:5).

Greta valstybės vėliavos, Seimas 2004 07 08 įteisino Lietuvos valstybės istorinę vėliavą. Jos prototipas – per Žalgirio mūšį (1410) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos. Pasak J. Długoszo, 30 iš 40 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkų turėjo raudonas vėliavas su išsiuvinėtu šarvuoto raitelio, iškėlusio kalaviją, atvaizdu; kitų dešimties pulkų vėliavose buvo išsiuvinėti Gediminaičių stulpai. Lietuvos valstybės istorinė vėliava – istorinis valstybės simbolis – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje rankoje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Raitelio kairįjį petį dengia mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi, žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni, kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai. Lietuvos valstybės istorinę vėliavą numatyta nuolat iškelti virš Valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune. Istorinę vėliavą t. p. numatyta nuolat iškelti: vasario 16 – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – prie Signatarų namų pastato Vilniuje, kovo 11 – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – prie LR Seimo rūmų, liepos 6 – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – prie Respublikos Prezidento rezidencijos, liepos 15 – Žalgirio mūšio dieną – prie LR krašto apsaugos ministerijos, spalio 25 – Konstitucijos dieną – prie LR Seimo rūmų, Prezidento rezidencijos ir Vyriausybės.

Edmundas Rimša

1 pav. Lietuvos valstybės vėliava

2 pav. Lietuvos valstybės istorinė vėliava

vėliava

valstybės vėliava