filosòfija Lietuvojè (14 a. pabaiga–16 a. 1 pusė). Su filosofija pirmieji susipažino Lietuvos didikų ir bajorų jaunuoliai, kurie nuo 14 a. pabaigos studijavo Vidurio ir Vakarų Europos (Prahos, Krokuvos, Leipcigo, Bazelio, Wittenbergo, Bolonijos, Paryžiaus, Romos, Leideno, Paduvos ir kituose) universitetuose ir įgijo filosofijos bakalauro ir magistro laipsnius. Pirmieji žinomi lietuviai užsienyje mokėsi Prahos universitete. Apsikrikštijusi Lietuva atsivėrė krikščioniškajai intelektualinei kultūrai, kūrėsi Lietuvos intelektualios kultūros prielaidos. Kol nebuvo aukštosios mokyklos ar kolegijos su filosofijos studijomis, filosofijos mokslui Lietuvoje atsirasti nebuvo sąlygų. Lietuvoje įsikūrusios vienuolijos ėmė steigti mokyklas prie bažnyčių ir vienuolynų. Mokyklą su filosofijos ir teologijos studijomis Vilniuje 1507 įkūrė dominikonai. Joje dėstyta laisvieji menai, filosofija ir teologija. Filosofija pagrindė teologijos studijas, laisvieji menai – filosofijos studijas. Nėra duomenų, ar mokyklą lankė pasauliečiai – manoma, ji buvo skirta lavinti būsimuosius dominikonų vienuolius, filosofijos dėstymas buvo siauro pobūdžio. Vėlyvoji vidurinių amžių filosofija aiškinta tomistiniu požiūriu.

Renesanso filosofija Lietuvoje (15 a. pabaiga–17 a. 1 pusė). Renesanso kultūra Lietuvoje telkėsi miestuose, didikų ir didžiojo kunigaikščio dvaruose. Juose inteligentai supažindino šviesuomenę su Europos universitetuose skleidžiamomis humanizmo idėjomis ir Renesanso filosofija. Šias idėjas skelbė ir Lietuvoje gyvenantys arba joje besilankantys kitų šalių humanistai. Filosofija laikyta asmens savirealizacijos tautoje ir valstybėje priemone, leidžiančia plėsti asmens galimybes, gerinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) socialinę organizaciją ir valstybinę santvarką, ugdyti patriotizmą. Plėtota praktinė – teisės, moralės, socialinė, politinė filosofija, įprasminanti visuomenės organizaciją ir asmens veiklą pasaulietinio humanizmo nuostatomis. Filosofinės idėjos daugiausia reikštos istorinėje, grožinėje literatūroje, publicistikoje, memuaruose. Ši raštija orientavosi ne į antgamtiškumą, bet į natūralumą, asmens gyvenimą žemiškoje visuomenėje. Filosofinės antropologijos nepakankamumą kompensavo filologinė ir istorinė antropologija. Humanistai propagavo veikiančiąją asmenybę, valdančią situaciją apsišvietusio asmens galia, fizinėmis ir dvasinėmis pastangomis. Garbė ir atminimas visuomenėje tapo asmens pasaulietiškai suvoktos gyvenimo prasmės esmingiausiais sandais – šlovės geidžianti renesansinė asmenybė ją tikėjosi pelnyti veikdama tautoje ir valstybėje. Tauta tapatinta su pilietine bendruomene ir valstybės gyventojų mažuma – piliečiais laikytu kilmingųjų luomu. Šviesuomenė siekė suvienyti LDK piliečio ir etnokultūrinę savimonę, visuomenės ir valstybės tapatybės bei kultūros raidos veiksniu laikydama gimtąją šnekamąją lietuvių arba lotynų kalbą. M. Daukša gimtosios kalbos vartojimą priskyrė net bendrajai pasaulio tvarkai. Nutautėjimo laikais įsivyravo lenkiškasis pilietinės savimonės modelis. Istorijos pažinimą apmąstydamas M. Strijkovskis kūrė pamokomąją istoriką, praeitį perkeliančią į dabartį ir apeliuojančią ne tik į protą, bet ir į jausmus. Teigė, kad žmonijos pagrindinės problemos yra tos pačios, todėl savo epochą įmanoma pažinti per ankstesnes epochas. Istorijos pažinimas nėra savaiminis tikslas – tai žmogaus pasaulio kūrimo priemonė, kultūrinės egzistencijos pagrindas. Tikėta, kad istorinė tiesa yra viena ir nereliatyvi. Pamokomoji istorika laiką, kaip istorinės sąmonės elementą, išplėtė ir į ateitį: lietuvių romėniškosios kilmės legendą plėtojantys lietuvių publicistai tautos ateitį įsivaizdavo kaip grįžimą prie protėvių – lotynų kalbos ir senovės papročių natūralumo. Įsitvirtino iškalbos figūromis papuošta retorinė istorika, nukreipta į teiginių ekspresinę ir vertinančiąją funkcijas, atsisakanti istorinio panteizmo ir istoriniu determinantu laikanti Kūrėjo suteiktą žmogaus prigimtį. Ši esanti geriausiai išreikšta didžiųjų asmenybių valinguose charakteriuose, kai jų sukurtas istorinis įvykis lemia kitą įvykį. Psichologiniame genetiniame istorijos aiškinimo modelyje, greta oligarchų, istorinių įvykių determinantu laikoma ir tauta, pasižyminti šlovingoms pergalėms pasiekti būtinais papročiais ir charakterio savybėmis, kurių svarbiausios – laisvės ir Tėvynės meilė.

Žmogaus esmę ir jo paskirtį nagrinėjanti reformacijos sąjūdžio filosofija Lietuvoje pirmiausia siekė asmens religinio atsinaujinimo ir turėjo reikšmingų socialinių ir kultūrinių padarinių. Profesionaliosios filosofijos raštiją kūrė reformatų administruojamų mokyklų filosofijos dėstytojai. Vilniaus, Biržų, Kėdainių ir kitose evangelikų reformatų mokyklose filosofija dėstyta protestantiškojo aristotelizmo interpretacija, jos veikalų išleido B. Krosnevičius, A. Rasijus. Radikaliųjų evangelikų reformatų (arijonų) racionalizmas peržengė tikėjimo ribas, įgavo pasaulietinį pobūdį, teigė individo proto galią mąstyti savarankiškai. Jie logiką laikė tikėjimo teiginių įrodymo priemone. F. Krauze (16 a. pabaiga–apie 1646) teigė, kad išlavintas žmogaus protas yra patikimas tikėjimo vadovas, Šv. Raštas išdėstytas protui neprieštaraujant. J. Licinijus Namyslovietis skelbė viršprotinių tiesų ir proto laisvės sambūvį. Proto laisvę sudaro racionali asmens veiksena, deramai įprasminanti jo pajėgumą santykyje su Dievu. S. Przypkowskis (apie 1592–1670) teigė religijos ir proto reikalavimų atitikimą – apreiškimas ir protas yra giminingi, apreiškimas protą patobulina. Protas yra negatyvus apreiškimo kriterijus, nustatantis, kad tai, kas prieštarauja prigimtiniam sveikam protui, nėra apreiškimo tiesa. Nuteisinimo tikėjimu protestantiškąjį aiškinimą pirmieji pateikė A. Kulvietis ir S. Rapolionis, pabrėždami ne kulto nustatyto ritualo atlikimą, bet vidinę asmens sąsają su transcendencija. Tikėjimas įgyvendinamas vidinėmis asmens pastangomis, o religinė bendruomenė šias pastangas palaiko ir stiprina. Vidinis tikėjimo turinys – racionalus asmens įsitikinimas, kad Šv. Rašto turinys atitinka tikrovę, ir šiuo įsitikinimu pagrįstas širdies balsas. Tikėjimas skatina daryti gerus darbus ir rūpintis, kad dalyvavimas religiniame gyvenime būtų autentiškas. Reformacijos teorijos naikino katalikybės tiesos monopolį, propagavo toleranciją, ragino atsisakyti prievartos tikėjimo srityje. Arijonas S. Budnas veikale Apie kalaviją naudojantį urėdą (O urzędzie miecza używającem 1583) gynė mąstymo ir žodžio laisvę, t. p. pagrindė prievarta besiremiančių valstybinių institucijų reikalingumą. S. Przypkowskis teigė, kad valstybės nesikišimas į tikėjimo sritį yra natūrali jos pozicija.

Visuomenės teorija klostėsi veikiama Renesanso ir naujųjų amžių politinių teorijų. A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (De libertate politica sive civili 1572) formulavo moderniosios visuomeninės sutarties teorijos esmines dalis, pilietinės visuomenės susidarymo iš prigimtinės būklės pagrindine priežastimi laikydamas nuosavybės institutą ir jo apsaugą, nes prigimtinės būklės sąlygomis nebuvo galimybės laisvai ir teisingai naudotis gėrybėmis. A. Volanas ikipilietinės būklės sąvoką taikė ir pilietinės visuomenės krizinėms situacijoms analizuoti. A. A. Olizarovskis veikale Apie politinę žmonių sąjungą (De politica hominum societate libri tres 1651) pasaulietiškai nagrinėjo pilietinės visuomenės susidarymą ir funkcionavimą. Skyrė pilietinę bendruomenę ir valstybę, kaip pilietinės bendruomenės politinę organizaciją. Valstybę apibrėžė kaip ta pačia teise suvienytų daugelio greta gyvenančių žmonių susivienijimą, turintį tikslą gerai ir laimingai gyventi. Valdžios ir valstybines institucijas kildino ne iš visuomeninės sutarties, bet iš prigimties prado natūralioje gyvenimo tėkmėje, kai valdžią užima labiausiai pasižymėję dorybėmis. Politinės filosofijos pradininkai siekė apginti Lietuvos valstybės suverenumą nuo iš Lenkijos plintančių Lietuvą ir jos valdovus žeminančių prasimanymų (A. Rotundas Lenko pasikalbėjimas su lietuviu / Rozmowa polaka z litwinem 1565), išdėstė valdovui būtinas etines ir politines dorybes.

Teisės filosofijos pradininkai formulavo konstitucinio valdymo principus bajoriškos demokratijos sąlygomis, pasaulietiškai pagrindė teisę, laikė ją aukštesne už politinę valdžią, teisingumą – už teisėtumą, prigimtinę teisę – už žmonių nustatytą teisę. Teisingumą sudaro bendroji piliečių nauda – jų laisvė. Valstybės valdžią laikė bendrosios laisvės saugotoja, veikiančia ne savavališkai, bet pagal įstatymus. Prigimtinės teisės šaltiniais laikė papročius, protą, politinės tautos valią, kuriamus įstatymus suprato kaip deramą gėrio ir blogio atpažinimą. Įstatymai savaime prigimtinio įstatymo negali nei sukurti, nei panaikinti, tik jį palaikyti. Gerai tvarkomos valstybės visuomenę įsivaizdavo kaip bendra teritorija, papročiais ir teise susijusių individų politinę organizaciją. Plėtojo visuotinės santarvės (lot. consensus omnium) sampratą, krikščioniškosios politinės filosofijos stiliumi aptarė meilės svarbą vienijant luomus ir įtvirtinant jų santaiką. Teoretikai siūlė išplėsti luominę laisvės sampratą – kilmingumą pakeisti aktyvia individo veikla susikurtu iškilnumu, valstiečiams ir miestiečiams suteikti pilietines teises, kad būtų visiškai įgyvendintas visuomeninis teisingumas. A. Rasijus veikale Politinis teisinis traktatas apie kilmingumą ir prekybą (Tractatus politico juridicus de nobilitate et mercatura 1619 21624) kūrė turtėjančios Lietuvos valstybės projektą, nuosavybę siejo su žmogaus gyvybe ir gyvenimu kaip prigimties faktu. Pabrėžė pirklių luomo vertingumą, siūlė juos ir inteligentiją laikyti kilmingaisiais. Bajoriją ragino imtis verslo ir išplėsti kilmingųjų nuosavybės sritį, prekybą laikė iškilniu, valstybę turtinančiu ir stiprinančiu veiksniu. Lietuviškojo Renesanso teoretikai pabrėžė viso arba dalies trečiojo luomo visuomeninę vertę.

Scholastinė filosofija Lietuvoje (16 a. 2 pusė–18 a. vidurys). Profesionalioji filosofija Lietuvoje atsirado scholastikos pavidalu. Pasauliečių filosofinį lavinimą pradėjo jėzuitai, pakviesti įveikti reformaciją Lietuvoje. 1571 įsteigtas Filosofijos skyrius Vilniaus, vėliau Kražių, Kauno, Naugarduko, Nesvyžiaus, Polocko, Vitebsko, Oršos, Minsko, Slucko ir kitose LDK kolegijose. Didžiausią reikšmę turėjo Vilniaus universiteto (VU) įkūrimas 1579. Jo Filosofijos fakultete (svetimtaučius profesorius netrukus pakeitė lietuviai ir lenkai) buvo daugiausia studentų, teikta laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro bei magistro (nuo 18 a. pradžios daktaro) laipsniai. 3 metų filosofijos kursą (kolegijose dažniausiai dvimetį) sudarė logikos, gamtos filosofijos (arba fizikos), metafizikos ir etikos disciplinos. Nuo 17 a. 4 dešimtmečio jas dėstė 3, nuo 1677 (įkūrus Etikos katedrą) – 4 profesoriai. Jų vadovaujami studentai rengė ir skelbė disputų ir mokslo laipsniams įgyti skirtas tezes. 1583–1781 VU suteikė filosofijos bakalauro laipsnį 1810, filosofijos magistro (daktaro) – 1700 asmenų (duomenys negalutiniai). Vilniaus, Kauno, Seinų, Paparčių, Raseinių, t. p. LDK slaviškųjų žemių vienuolynų mokyklose filosofijos studijas įkūrė dominikonai, pranciškonai, karmelitai, trinitoriai, augustinai, bazilijonai, pijorai ir kiti. Jie laikėsi instrumentinio požiūrio į filosofiją – ši esanti teologiniam išsilavinimui būtina parengiamoji priemonė, leidžianti perprasti plačią filosofinės teologijos problematiką. Po Tridento susirinkimo (1545–63), kuriame teoriniu pagrindu katalikybei atnaujinti įžvelgtas vidurinių amžių scholastikos filosofinių sistemų moderninimas, Lietuvos mokyklose įsitvirtino scholastinis aristotelizmas, vadinamosios antrosios scholastikos (susiformavusios 16–17 amžiuje) teorijos. Scholastinis mąstymas filosofijos pažangą suprato kaip savo tradicijos saugojimą ir gilinimą bei turiningesnį jos aiškinimą – tai proto dedukcinis aktyvumas iš pripažintų principų išvedant naujus sekmenis ir analitiškai tikslinant pažinimo instrumentarijų. Vyravo autoritarinis metodas, faktų nepaisymas, spekuliatyvus dedukcinis teiginių išvedimas iš kitų teiginių, o ne iš tikrovės tyrimo. Diskutuoti abejotinais klausimais nebuvo draudžiama, bet nereikėjo kategoriškai ginti nė vienos pažiūros – nurodyti jos tikėtinumą ir priešingą požiūrį. Scholastikos atstovai pirmiausia sukurdavo koncepciją, po to ieškodavo ją patvirtinančių faktų. Aiškindami sąvokas jas skirstydavo sukurdami ir tokių jų reikšmių, kurios neturėjo atitikmenų tikrovėje. Pažinimo teorija žinojimo siekį laikė natūraliu, kylančiu iš žmogaus prigimties galių. Pažinimo subjektas yra individas, gebantis pažinti daiktus, jų įforminimą intelektinėmis konstrukcijomis ir pačias pažintines priemones. Plėtotas pažintinis realizmas – tai, kas pažįstama, būtinai viršija pažinimą; pažįstama iš būties einant į jos pažinimą, o ne iš pažinimo akto į būtį. Pažinimas atskleidžia substancijos prigimtį. Nagrinėta pažinimo formų, arba vadinamųjų specijų (lot. species), problema. Specija yra tarpininkas tarp daikto ir to jo vaizdo, kuris gaunamas pašalinus iš specijų juslines ir individualias priemaišas. J. Kimbaras nepripažino, kad aktyvusis intelektas sukuria intelektines specijas – mąstoma be specijų, svarbiausia yra mąstymą determinuojanti svarstančioji vaizduotė.

Diskusijoje dėl universalijų polemizavo nuosaikieji realistai (tomistai) ir konceptualistai. Tomizmui pritariantys P. Vijana (1549–1609) ir M. Smigleckis nepripažino universalijų egzistavimo iki daiktų Dievo prote – dieviškosios idėjos nėra universalijos, jos glūdi atskirybėse ir yra joms esmingos; tai bendrybė, bendroji daiktų prigimtis. Rūšinė vienovė atskirybėse negali egzistuoti savaime, už intelekto veiklos. Konceptualizmą plėtojantys J. Ortizas (1564–1625) ir T. Požeckis bendrybę laikė ne ontiniu, bet proto sukuriamu esiniu, universalijoms priskyrė ne egzistavimo, o tik žymimąjį statusą. Modizmo koncepcija teigė savarankiškai egzistuojančius modus kaip būties jungtis – tai realiai skirtingos nuo daiktų ir reiškinių modalios esmės, materijos ir formos vienovė. Šios koncepcijos kritikai (T. Požeckis, J. Sadkovskis, apie 1630–83, ir kiti) tai neigė remdamiesi paprastumo principu, vadino nereikalingu esinių dauginimu. Aristotelio Apie sielą ir mažųjų biologinių psichologinių traktatų nagrinėjimas sudarė animastiką, t. y. scholastinę psichologiją. Jos pagrindinė sąvoka buvo siela, kurią nagrinėjo kaip substanciją, neatsižvelgiant į jos raidą. Teigė, kad siela yra nemateriali, protaujanti substancija, esmės ir egzistavimo vienovė, sąveikauja su kitais esiniais nematerialiu būdu. Sielos pobūdį kūne vadino savibūtimi – jai būdinga nuosavas būties aktas, savita, kūno nereikalaujanti veiksena. Gamtos filosofiją sudarė Aristotelio veikalo Fizika ir traktatų Apie atsiradimą ir nykimą, Apie dangų, Apie pasaulį, Meteorologika aiškinimas. Gamtos filosofija nagrinėjo gamtos kūną, kaip judančią substanciją, jo pradus, gamtos reguliarumus. Prigimtis yra gamtos kūnuose glūdinti judėjimo jėga, ji yra substancialaus pobūdžio kaip kitimų centras, kokybių nešėja. Priežastingumą aiškino kaip poveikiu besireiškiančią sąsają, priskyrė jam kuriamąjį poveikį – tai savojo būtiškumo suteikimas kam nors kitam. Judėjimą laikė galimybės virtimu tikrove, kitimu, formos arba vietos pasikeitimu, kuris paaiškinamas tam tikra kūnui išorine kokybe – impulsu, arba impetu. Plėtojo vidinės vietos koncepciją – tai savarankiškas esinys, būdas, kuriuo daiktas užima vietą. Diskutavo dėl bilokacijos – buvimo sudvigubėjimo, kūno buvimo keliose vietose tuo pačiu metu. Nagrinėjo tuštumą – laikėsi jos negalimybės principo, netapatino įsivaizduojamos erdvės ir tuštumos. Laiką skirstė į specialųjį (atskirų judančių objektų) ir bendrąjį (visos pasaulinės sferos). Laikas nėra amžinas, jis sukurtas kartu su pasauliu. Vidinis laikas, trukmė (lot. duratio), yra vidinė objekto forma, dėl kurios jis egzistuoja laike. Nepripažino aktualios begalybės materialiame pasaulyje. Elementu laikė kūną, į kurį skaidomi kiti kūnai, o jis pats neskaidomas į specifiškai skirtingas dalis. Ryšku gamtos filosofijos sąsajos su teologija, kuri antgamtinių veiksnių dalyvavimą gamtos procesuose laikė būtina gamtos įprasminimo prielaida. Atsižvelgta ir į naujausius gamtos mokslų laimėjimus. J. Markvartas (1583–1658), A. Novacijus (1568–1629), T. Rostoga (1589–1650) aiškino Renesanso ir naujųjų amžių anatomijos, fiziologijos, biologijos, astronomijos atradimus – G. Cardano, J. Fernelio, G. Fracastoro, G. Galilei, T. Brahe’s, A. Kircherio, G. Rondeleto, Chr. Rothmanno, A. Vesalijaus ir kitų. 1645 O. Krügeris pritarė M. Koperniko sistemai, ją laikė tiksliausiu dangaus kūnų judėjimo nustatymu. Naujosios gamtotyros laimėjimų aiškinimas gamtos filosofijai padėjo išsivaduoti iš metafizikos įtakos.

Metafizikos, kaip mokslo apie būties pradus, reikšmė sumenko. Filosofai būties neprieštaringumą, substanciją, savibūtį, esmę ir egzistavimą, vienį, tiesą ir gėrį aiškino kaip būties požymius, apmąstė galimą būtį, būties teoriją dėstė atsietai nuo gamtos mokslų; tai buvo spekuliatyviausia scholastinės filosofijos disciplina. Svarbiausiu būties bruožu laikė neprieštaringumą, skyrė vidinius ir išorinius būties pradus. Galimybę laikė svarbesne už aktualų egzistavimą – metafizika tirianti pradinio, grynai galimo, pavidalo tikrovę. Teigė, kad materialias substancijas sudaro materija, forma, esmė ir egzistavimas. Individus aptarė pagal būties pradus, formulavo individuacijos principą kaip paaiškinantį atskirybių egzistavimą. Dalis filosofijos dėstytojų pritarė škotistinei formų daugio koncepcijai ir skiriamuoju individo požymiu laikė individualią formą (lot. haecceitas), kiti sekė F. Suarezo teigtu individuacijos determinantu – materijos ir formos junginiu. Antropologija žmogaus padėtį pasaulyje suprato kaip natūralios ir antnatūralios tvarkos harmoniją – žmogus Kūrėjo aprūpintas priemonėmis, leidžiančiomis užimti deramą vietą kūrinijos hierarchijoje; asmens aukštinimą užgožė kolektyvistinė nuostata.

Politinė filosofija orientavosi į Aristotelio politinę teoriją kaip tinkamiausią Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politinei santvarkai pagrįsti – renkamoji monarchija įkūnijo aristokratinį (valstybė, didikai, senatoriai) ir demokratinį (bajorija) pradus. Valstybę įsivaizdavo kaip religija grindžiamą bendruomenę, valstybės stabilumą stiprinančia priemone laikė religine vienybe grindžiamą pilietinę santarvę. F. Suarezas teigė valstybinės valdžios dieviškąjį pobūdį, valdžios principą aiškino kaip valdovo ir valdinių teisingą sutartį. Jėzuitai formulavo nuosaikią popiežiaus viršenybę – Bažnyčia, kaip visuomenės dvasinis vadovas, turi teisę kontroliuoti pasaulietinę valdžią ir nukreipti ją deramiems tikslams. VU rektorius B. de Soxo (1586–1658) teisės filosofijos veikale Teisės raktai Vilniaus akademikams (Claves iuris Academicis Vilnensibus 1648) tyrė teisės sąvoką ir objektą, skirstymą, pagrindimą, šaltinius, įstatymų leidybos galią, jų interpretaciją, pilietinės būklės, kaip įstatyminės, susiformavimą ir pobūdį. Teisę grindė išoriniais veiksniais – dorove, papročiais, tikėjimu ir bažnytiniu autoritetu. Socialinė filosofija aiškino ekonominių santykių krikščioniškąjį teisingumą, pagrindė privačios nuosavybės būtinumą, smerkė monopolį, diskutavo dėl valstybinės valdžios teisės reguliuoti kainodarą ir pelno normą; ekonominio veikimo laisvę grindė politiniais ir etiniais argumentais. Nuosavybės valdymą apibrėžė kaip naudojimąsi daiktu pagal pagrįstai nustatytus įstatymus. Svarstė palūkanų problemą: M. Smigleckis manė, kad už piniginę paskolą, kaip geradarybę, turi būti atlyginta, bet ne palūkanomis, o veikla – naudojimusi turtu. Po 17 a. vidurio karų ir krašto nuniokojimo J. Chodzinskis siūlė visos valstybės reformą pagal pirmaujančių Europos šalių senjorinės žemėvaldos ir stiprios centrinės valdžios pavyzdį. Socialinių santykių gerinimo priemonėmis laikė įstatyminės teisės gerbimą ir veiksmingą neteisingumo atskleidimą.

Scholastinės filosofijos atstovai Lietuvoje supažindino su naujausiais mokslo laimėjimais ir filosofijos idėjomis, sukūrė nemažai veiksmingų intelektinių nuostatų, bet ATR patiriant krizę aiškėjo, kad aristoteline scholastika grindžiamas pasaulėvaizdis neatitinka gyvenamojo meto poreikių.

Naujųjų amžių filosofijos plitimas Lietuvoje (18 a. 2 pusė). Naujas požiūris į švietimo reikšmę visuomenės gyvenimui vertė Lietuvos vienuolijas pertvarkyti mokslų dėstymą jų administruojamose mokyklose. Pirmieji persitvarkė pijorai. Scholastika žlugo užleisdama vietą naujųjų amžių filosofijai ir gamtos mokslams. Lietuvos filosofai ieškojo analitinio ir sintetinio, dedukcinio ir indukcinio metodo dermės. Pirmuosius naujosios filosofijos veikalus Vilniuje išleido A. Skorulskis (Filosofijos apybraiža / Commentariolum philosophiae 1755) ir B. Dobševičius (Dabartinių filosofų pažiūros / Placita recentiorum philosophorum 1760). Įsitvirtino Chr. Wolffo filosofinė sistema, mokyklose buvo diskutuojama dėl R. Descartes’o, G. W. Leibnizo, J. Locke’o teorijų. Metafiziką sudarė ontologija, kosmologija, psichologija ir prigimtinė teologija, fiziką – bendroji ir specialioji fizika. Ontologija buvo grindžiama Chr. Wolffo metafizika. Ji tapatino būties ir pažinimo pradus, būties būvių (esmės, tapatybės, būtinumo, atsitiktinumo, galimybės) ieškojo ir mąstyme. Pirmieji pradai turi būti aksiomų pobūdžio – akivaizdūs, lengvai suprantami sveikam protui, neišvedami iš kitų pradų. Loginę galimybę tapatino su ontine, šioje skyrė išorinį ir vidinį aspektą. Teigė, kad antgamtinis veiksnys egzistuoja ir funkcionuoja logiškai neprieštaringai, kritikavo G. W. Leibnizo monadologijoje numatytą pasaulio determinaciją. Kosmologijoje aiškino G. W. Leibnizo atrastą pakankamo pagrindo principu grindžiamą reiškinių visuotinį sąryšį, jį siejo su priežastingumu, vienalaikiu arba nuosekliu objektų egzistavimu. Visatą vaizdavo kaip nuolatinį priežasčių grandžių ir jas valdančių taisyklingumų susipynimą. Pasaulio tobulumą sudaro jo įvairių dalių ir sistemų į visumą susietas egzistavimas, kurio autorius yra pasaulio Kūrėjas. A. Skorulskis kritikavo išankstinės pasaulio harmonijos trūkumus – deizmą, mechanicizmą, negalimybę pagrįsti žmogaus laisvę.

Psichologijoje aiškinta kūniškoji prigimtis ir veiklusis dinaminis sielos procesų pobūdis. Nerviniai procesai nagrinėti pagal dekartiškąjį reflekso modelį. A. Skorulskis gyvybinių dvelkimų spaudimu smegenims aiškino vaizduotės dinamiką. Matematikos taikymas aprašant psichinių procesų dinamiką vadintas psichometrija, kurios tikslas – tiksliai matematiškai išreikšti psichinių reiškinių kiekybinius santykius, nustatyti jų dėsningumus. Teigtas sielos substancialumas, aiškintas jos atsiradimas – siela žmogui sukuriama tam tikru laiku, netrukus prieš gimimą, kai kūno embrionas geba atlikti gyvybines funkcijas ir yra pasirengęs priimti sielą. Iš sielos gebėjimų plačiausiai aiškino mąstymą ir valią. Prigimtinėje teologijoje kritikavo ateizmą, aiškino Dievo pobūdį ir jo buvimo įrodymus, antgamtinę pasaulio determinaciją. Skyrė teorinį ir praktinį ateizmą, pabrėžė jo kilmės iracionalumą ir žalą. Dievo buvimo įrodymus skirstė į moralinius, fizikinius ir metafizinius. Prigimtinės teologijos svarbiausia paskirtis yra egzistencinė – aiškinti Dievo egzistavimą ir jo santykį su žmonių veikla, jų laisve ir būtinumu, aksiologiškai apibūdinti pasaulį.

Fizikoje materija ir forma pradėta laikyti ne filosofiniais, vientisais, bet fiziniais, empiriniais, sudėtiniais gamtos kūnų pradais. Dalumas yra patyrimu nustatoma gamtos kūnų visuotinė savybė. Plėtota judėjimo, kaip būvio, samprata. Aiškinta kūnų statika, dinamika, akustika, optika, gravitacija, elektros reiškinių ir chemijos pagrindai. Dėstyta I. Newtono fizika ir jo gamtos tyrimo metodologiniai principai, R. J. Boškovićiaus dinaminio atomizmo teorija. Ypač moderniai fizika dėstyta VU ir Vilniaus trinitorių kolegijoje, kurioje buvo įsteigtas Filosofijos fakultetas – jo profesorius A. J. Dzialtovskis supažindino su naujausiais gamtos mokslų atradimais. Pripažintas heliocentrizmas, formuotas istorinis požiūris į gamtą – fluidų chemijos, fizikos ir gamtos filosofijos sąvokomis aiškinta Žemės evoliucija, jos reljefo susidarymas. Diskutuota dėl neptūnizmo ir plutonizmo hipotezių, preformizmo biologijoje. Naujųjų amžių filosofija ir gamtos mokslai parengė dirvą šviečiamosioms idėjoms Lietuvoje.

Šviečiamojo amžiaus filosofija Lietuvoje (18 a. 2 pusė–19 a. 1 pusė). Šio laikotarpio idealą (protas–prigimtis–pažanga) vienas pirmųjų Lietuvoje siekė įgyvendinti K. Narbutas, teigdamas sveiku protu grindžiamą samprotavimų laisvę, įrodinėdamas filosofijos atskyrimo nuo teologijos tikslingumą. Tautiškai sąmoninga dvasininkija siekė leisti raštus gimtąja kalba (K. Lukauskas Pamokslai, parašyta 1797). Edukacinės komisijos veiklos laikotarpiu VU nebuvo filosofijos katedros ir paskaitų. H. Stroynowskis išsakė fiziokratų pažiūras į teisę, valstybę ir visuomenę, kūrė prigimtinės, politinės ir tarptautinės teisės sistemą, gynė privačios nuosavybės ir individo laisvės idėjas. P. Karpis (1744–1803) kūrė valstybingumo išsaugojimo projektą. Valstybei žlugus VU pateko į Rusijos švietimo sistemą. Jame buvo atkurta Filosofijos katedra (turėjo tik 1 profesorių) ir studijos. 19 a. 1 pusėje ėmė plisti vokiečių klasikinė filosofija. J. H. Abichtas psichologizmo požiūriu aiškino I. Kanto filosofiją, ją papildė sensualizmo ir empirizmo elementais. Plėtojo dvasiškumo, traktuojamo kaip tiesiogiai suvokiamas sąmonės faktas, principą, nagrinėjo dvasiškojo prado galias – pažinimą, jausmus ir valią. Modifikavo daikto paties savaime sampratą. Remdamasis švietėjiškuoju racionalizmu kantizmą kritikavo J. Sniadeckis. Jis teigė episteminį fundamentalizmą, nepripažino dogmatizmo filosofijoje – ji turi būti grindžiama gamtos mokslų duomenimis, o ne primesti jiems savo apriorinius principus. Kūrė mokslo ir matematikos filosofijos (jos pradininkas Lietuvoje) metmenis. Mokslo filosofiją laikė proto aukščiausiu kūriniu, kurį sukurti gali tik savo tyrimų srityje pasižymėjęs mokslininkas. Matematikos filosofiją apibrėžė kaip matematikos taikomų metodų ir gautų rezultatų apmąstymą, pamatinių tiesų grynojoje matematikoje paieškas. A. Daugirdas orientavosi į škotų sveiko proto filosofiją, kritikavo apriorizmą ir subjektyvųjį idealizmą, nagrinėjo pažintinius gebėjimus – pojūčius, suvokimus, vaizduotę ir kita. Teigė, kad apreiškimo religija ir filosofija negali prieštarauti teoriniam mąstymui. VU gamtininkai L. H. Bojanus, E. K. Eichvaldas skelbė evoliucionizmą, ieškojo gyvybės procesų materialių pagrindų. S. B. Jundzilas negyvosios ir gyvosios gamtos sąsają priskyrė reiškinių visuotiniam sąryšiui. Pritarė žmogaus, kaip dvasiškojo ir kūniškojo pradų sąveikos, dualistinei sampratai – sielos funkcionavimą siejo su fiziologiniais procesais, kartu pripažino jos nemirtingumą.

Romantinė filosofija Lietuvoje (19 a. vidurys–19 a. 2 pusė). Pirmasis romantikas Lietuvoje J. Gołuchowskis laimėjo VU Filosofijos katedros profesoriaus konkursą ir 1823 pradėjo skaityti paskaitas. Siekė įveikti Šviečiamojo amžiaus racionalizmą remdamasis F. W. J. Schellingo romantizmu ir tautine filosofija: kiekviena tauta turi savo dvasią, filosofija yra jos išraiška. Visuomeninės sutarties teorijai priešpriešino valstybės-tautos sampratą – valstybė-tauta yra Dievo kūrinys, kiekviena asmenybė yra visuomeninio organizmo būtina dalis. 1824 Rusijos valdžia atleido J. Gołuchowskį iš universiteto dėl jo idėjų populiarumo. A. Mickevičius skleidė romantinio mesianizmo idėjas, kritikavo racionalizmą ir juo pagrįstą vertybių sistemą, aukštino intuiciją kaip tikrąją pažinimo priemonę. Kvietė religiniam atsinaujinimui, pagrindė lenkų (vėliau ir prancūzų) tautų mesianistinę paskirtį. Mesianizmą propagavo A. T. Bukota. Veikiami šviečiamųjų ir romantizmo idėjų S. Daukantas ir kiti kultūros veikėjai valstiečių išlaisvinimą grindė prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijomis, jas papildė romantiniu praeities idealizavimu. 1832 uždarius VU filosofinis gyvenimas susilpnėjo, bet neišnyko. Filosofijos straipsnius spausdino Vilniuje leidžiama periodika, daugiausia hėgelizmą populiarinantis J. I. Kraszewskio žurnalas Athenaeum. Dvasininkijos filosofinio lavinimo židiniu tapo Dvasinė katalikų akademija, pasauliečiai filosofiją studijavo Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose.

Tautinio sąjūdžio filosofija Lietuvoje (19 a. pabaiga–20 a. pradžia). Tautinių klausimų sprendimą Lietuvos šviesuomenė grindė ir filosofija – nurodant tautai naujas raidos gaires jas reikėjo pagrįsti politinės filosofijos principais ir sąvokomis. J. Adomaitis-Šernas, V. Kudirka, J. Šliūpas propagavo pozityvizmą, teigė naujovių reikalingumą, krašto gamybinių pajėgumų, švietimo ir kultūros plėtrą. Remdamiesi evoliucionizmu jie siekė pagrįsti Lietuvos socialinės pažangos neišvengiamumą. Šviesuomenė įveikė filosofijos skleidimo gimtąja kalba sunkumus parodydama, kad lietuvių kalba tinka reikšti sudėtingas filosofines teorijas. Vienas pirmųjų profesionalių 20 a. filosofų R. Bytautas plėtojo kalbos filosofiją, pradėjo kurti lietuvių filosofinės ir psichologinės terminijos teoriją, tyrė tautos ir tautinės sąmonės problemas. Pabrėžė mąstymo ir kalbos vienovę – kiekviena tauta turi savo mąstymo būdą, kuris išreiškiamas jos kalba; kalbos aiškumas ir apibrėžtumas priklauso nuo mąstymo logiškumo. Tautiškumo aktyvumą lemiančiu veiksniu laikė individualizmą. A. Jakštas (Dambrauskas), kurio filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos lenkų mesianistas J. M. Hoene-Wrońskis ir rusų filosofas V. Solovjovas, siūlė moderninti katalikiškąją filosofiją, neapriboti jos tomizmu. Naujausius gamtos mokslų laimėjimus aiškino antgamtiniais veiksniais, teigė tikėjimo ir mokslo harmoniją. Dalyvaudamas tautiniame sąjūdyje aktyviai gynė lietuvybės idealą, skatino sulenkėjusių lietuvių tautinę savimonę. Mažosios Lietuvos filosofą Vydūną paveikė tuometinė idealistinė vokiečių filosofija, platonizmas, misticizmas, hinduizmo filosofinė mokykla vedanta. Jis teigė idealistinį panteizmą, kuris gamtą, visuomenę ir žmogų sujungia dvasiniame absoliute. Iš dvasios kilusi materija dvasingumo nepraranda, gamta yra sąmoninga, tik kitu būdu. Materialųjį pasaulį Vydūnas vadino pažmoniškuoju. Tautai priskyrė ne tik socialinę, bet ir transcendentinę būtį, teigė, kad visa kultūra yra tautiška, o tautiškumo biologinė dalis yra paveldima. Tikėjo kosminiu kūrybos vyksmu, menkinančiu žmonių, kaip istorijos kūrėjų, vaidmenį. Tautinio sąjūdžio filosofija įgalino tolesnę Lietuvos filosofijos raidą. I pasaulinio karo išvakarėse pirmuosius filosofinius straipsnius paskelbė P. Kuraitis, P. Dovydaitis ir kiti.

Modernioji filosofija Lietuvoje (20 a. 1 pusė). Reikšmingiausias įvykis filosofijos plėtotei buvo Lietuvos universiteto įkūrimas 1922. Jame buvo grupė asmenų, Vakarų Europos universitetuose įgijusių filosofijos daktaro laipsnį ir pasirengusių plėtoti profesionaliąją filosofiją. Filosofijos studijas vykdė Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetai. Filosofinius straipsnius spausdino tęstinis leidinys Eranus, žurnalai Logos, Židinys, Naujoji Romuva, Vairas, Kultūra, gamtos mokslų žurnalas Kosmos, leisti filosofijos veikalai, plėtotos beveik visos filosofijos šakos. Teologijos-filosofijos fakultetas plėtojo katalikiškąją filosofiją (daugiausia neotomizmą), Humanitarinių mokslų fakultetas – filosofinę antropologiją, fenomenologiją, realizmą ir kitas kryptis. Pažinimo problemas analizavo P. Kuraitis, V. Sezemanas, S. Šalkauskis – manyta, kad gnoseologijos kryptys (empirizmas, racionalizmas, realizmas, fenomenalizmas ir kitos) yra vienpusiškos, neotomistinė gnoseologija turi perimti tik jų pozityvius elementus. V. Sezemanas tyrinėjo racionalumo ir iracionalumo, dalykinio ir nedalykinio žinojimo problemas. Nedalykine sąmonės nuostata pažįstamas žmogaus dvasinis pasaulis, etinės, estetinės vertybės ir kita. P. Kuraitis gnoseologijoje vienpusiškai laikėsi neotomizmo principų, nepasinaudojo modernių teorijų galimybėmis. Ontologinę problematiką išsamiai nagrinėjo veikale Ontologija (2 t. 1931–33). Dėl daugelio tuometinės filosofijos krypčių neigiamo požiūrio į ontologiją svarbiausia problema buvo jos pagrindimas. Modernesni katalikiškos pakraipos filosofai nepripažino formos, tikslingumo, tobulumo ir kitų senųjų filosofijos kategorijų. P. Dovydaitis nagrinėjo gamtos mokslų filosofines problemas. Jo redaguojamame žurnale Kosmos buvo skelbiamos gamtos mokslų pasaulinės naujienos, rengiamos diskusijos evoliucijos, reliatyvumo teorijų, kvantinės fizikos interpretacijos, kosmologijos klausimais. P. Dovydaitis gamtotyros laimėjimus aiškino katalikiškosios filosofijos požiūriu, gamtos raidoje įžvelgė idealių veiksnių poveikį. Su gamtos mokslų modernių pažintinių procedūrų filosofine interpretacija supažindino gamtininkai, pirmiausia fizikai ir astronomai A. Puodžiukynas, P. Jucaitis, P. Slavėnas, A. Juška. A. Žvironas plėtojo neopozityvistinį fizinį indeterminizmą. J. Kairiūkštis knygoje Gamtos mokslų filosofija (1926) propagavo gamtamokslinį materializmą, nagrinėjo materijos, gyvybės, sielos, žmogaus kilmės problemas – pritarė evoliucionizmui, neigė sielos nemirtingumą, pabrėžė žmogaus ir gyvūnų psichikos bendrumą.

S. Šalkauskis parašė daugiausia kultūros filosofijos veikalų, kūrė filosofinės terminijos teoriją, sudarė pirmąjį lietuvišką filosofijos terminų žodyną (1938; ~1500 terminų su atitikmenimis prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis). Sukūrė lietuvių kultūros, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės, koncepciją. S. Šalkauskis ir A. Maceina teigė, kad religija neabsorbuojanti kultūros, o tik nukreipianti ją pažangos keliu. A. Maceina kultūrą suprato kaip gamtos sužmoginimą, teigė 3 dvasių koncepciją – buržuazinės (nekūrybiškos, utilitarinės, hedonistinės), prometėjiškos (polinkio savęs teigimu priešintis Kūrėjui), krikščioniškosios (žmogus yra gamtos tobulintojas, dieviškosios kūrybos tęsėjas). Kėlė socialinio teisingumo, įgyvendinamo evoliucijos būdu ir reformomis, klausimą. P. Kuraitis tyrė metodologinę ir socialinę filosofijos paskirtį, profesionaliosios filosofijos ir sveiko proto santykį, filosofijos tautiškumą ir kita, sukūrė lietuviškų filosofinių terminų. A. Maliauskis ir K. Paltarokas tyrė socialinę filosofiją remdamiesi katalikiškąja socialine doktrina. P. Dielininkaitis paskelbė studijų apie korporacinę santvarką. Katalikų socialiniai teoretikai siūlė socialinius santykius reguliuoti pagal krikščioniškosios dorovės principus, neprievartinėmis reformomis. Jaunesnieji katalikiškosios krypties atstovai Lietuvos valstybinės santvarkos gerinimo projektą išdėstė vadinamojoje romuviečių deklaracijoje (1936), kuria siūlyta liberalizuoti valstybės gyvenimą kuriant korporacinę tautinę valstybę. L. Karsavinas kūrė religijos, kultūros ir istorijos filosofijos teorijas, pagrįstas visuotinybės idėja, reiškusia ontinę Kūrėjo ir pasaulio vienovę. Teigė, kad kultūra ir jos istorija yra nuo religijos neatsiejamo dvasingumo raiška žmonių veikloje. I. Tamošaitis ir K. Dausa supažindino su fenomenologija ir filosofine antropologija. V. Šilkarskis palaikė ryšius su VU filosofais, skelbė straipsnius Lenkijos filosofinėje spaudoje, tyrinėjo V. Solovjovo filosofiją. Egzistencinės filosofijos pradininkas Lietuvoje J. Girnius kritiškai vertino egzistencinio humanizmo pastangas pagrįsti žmogaus būties vertę.

Nepriklausomos Lietuvos filosofinė tradicija buvo tęsiama išeivijoje. J. Girnius veikale Žmogus be Dievo (1964) filosofiškai ir psichologiškai analizavo netikinčio asmens situaciją, katalikiškos mąstysenos principais siekė nusakyti žmogiškosios būties prasmę. Parašė reikšmingų tautiškumui ir tautos išlikimui skirtų veikalų. A. Maceina rėmėsi įvairiomis filosofinėmis prielaidomis, plėtojo religijos filosofiją (Religijos filosofija 1976 21990), kūrė teistinio egzistencializmo veikalus (Filosofijos kilmė ir prasmė 1978), siekė interpretuoti krikščionybę kaip egzistencinę pasaulėžiūrą. Egzistencinę filosofiją t. p. kūrė V. Vyčinas, A. Lingis, fenomenologiją – V. Doniela, A. Mickūnas. K. Girnius tyrė metaetiką, I. K. Skrupskelis – filosofijos istoriją. Lietuvos Respublikos ir išeivijos filosofai dalyvavo sprendžiant socialines problemas, ugdant pilietinę, tautinę ir dorovinę savimonę. Pav.

P. Kuraičio veikalo Ontologija (t. 1, 1931) viršelis

Marksistinė filosofija. Filosofija Lietuvoje SSRS okupacijos metais. Marksistinė filosofija Lietuvoje pradėta skleisti 19 a. pabaigoje. V. Kapsukas ir Z. Angarietis iš pradžių marksizmą pateikė K. Kautsky, vėliau – sovietinio marksizmo-leninizmo pavidalu, teigė vadinamąją materialistinę visuomenės raidą, karingąjį ateizmą, dviejų kultūrų buvimą nacionalinėje kultūroje ir kitas dogmas. Marksistinės filosofijos straipsnių žurnale Kultūra 1931–33 paskelbė J. Galvydis.

SSRS okupacija sunaikino Lietuvos filosofijos tradiciją. Į SSRS lagerius ištremti P. Dovydaitis, L. Karsavinas, V. Sezemanas ir kiti. Marksizmas pirmiausia įsitvirtino stalinizmo pavidalu, vėliau – rusišku dogminiu marksistinės filosofijos modeliu, polemizuojančiu su Vakarų marksizmu. Filosofija (dialektinis ir istorinis materializmas), vėliau dar ateizmas ir komunizmo teorija dėstyti visose aukštosiose mokyklose kaip privalomi dalykai. Filosofijos specialistai Lietuvoje nebuvo rengiami. Žlugus stalinizmui lietuviškai nepramokusius svetimtaučius filosofijos katedrose pakeitė baigusieji sovietinius filosofijos fakultetus ir VU įgijusieji gamtos mokslų, filologijos, psichologijos ir kitas specialybes. VU Filosofijos katedroje buvo filosofijos aspirantūra, teikta filosofijos kandidato ir daktaro mokslo laipsniai. Lietuvos Mokslų akademija 1969 prie Istorijos instituto įsteigė Filosofijos, teisės ir sociologijos skyrių (1977 pertvarkytas į institutą, nuo 1991 Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 Kultūros, filosofijos ir meno institutas). 1961 įsteigtas kasmetinis leidinys Filosofija (išėjo 8 t.), nuo 1968 vietoj jo leidžiami mokslo darbai Problemos. Filosofijos specialistai neturėjo kūrybinės laisvės, buvo varžomi marksistinės filosofijos doktrininio pobūdžio ir Maskvoje parengtų programų bei instrukcijų. Kai kurie orientavosi ne į Vakarų marksizmą, bet į marksizmo dogmatiką ir pranašystes. Laisviau buvo galima dirbti visuotinės filosofijos, Lietuvos filosofijos istorijos, logikos srityse – parengta šių sričių disertacijų, straipsnių, monografijų. Šių veikalų teorinis lygis nevienodas, kai kurie jų neturi išliekamosios vertės.

VU Filosofijos katedroje vyravo kūrybinės paieškos, kurias skatino vedėjas E. Meškauskas. J. Repšys tyrė egzistencinę, R. Plečkaitis – senąją Lietuvos, B. Kuzmickas – 19–20 amžiaus katalikiškąją filosofiją. R. Pavilionis paskelbė loginės semantikos ir kalbos filosofijos, E. Nekrašas – mokslo filosofijos ir neopozityvizmo analizės veikalų, A. Šliogeris – egzistencinės filosofijos analizės studiją Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985). Pradėta leisti filosofijos palikimą lietuvių kalba: V. Sezemanas išvertė Aristotelio veikalą Apie sielą (1959), J. Dumčius – Nikomacho etiką (1990), R. Plečkaitis – I. Kanto Prolegomenus (1972) ir visas Kritikas (1982–1991). Išėjo Filosofijos istorijos chrestomatija (6 t. 1974–1987, sudarė B. Genzelis). Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas išleido Lietuvos filosofinės minties šaltinius (2 t. 1980–1991). Filosofai rengė konferencijas, dalyvavo SSRS konferencijose, kai kurie ir tarptautiniuose filosofijos kongresuose, tobulinosi užsienio mokslo centruose. Siekta, kad filosofinis gyvenimas Vilniuje nebūtų uždaras.

Šiuolaikinė Lietuvos filosofija (nuo 20 a. pabaigos). Sovietinio režimo žlugimas Lietuvoje suteikė kūrybos laisvę. 1989 atkurtas VU Filosofijos fakultetas, atkurto Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete – filosofijos specialybė. Etikos ir filosofijos mokytojus ėmė rengti Vilniaus pedagoginis universitetas. Atkurti filosofinius straipsnius spausdinantys žurnalai Darbai ir dienos, Logos, Soter, Naujasis židinys-Aidai. A. Šliogeris išleido keletą monografijų (svarbiausios – Būtis ir pasaulis 1990 22006, Transcendencijos tyla 1996, Niekis ir Esmas 2 t. 2005), kuriose tyrinėjo daiktiškosios tikrovės patyrimo būdus, jusliškai suvokiamo pasaulio ir antjuslinės, proto veikla kuriamos būties (dažniausiai tapatinamos su niekiu) santykį, įvairius mąstymo būdus išreiškiančios kalbos ontologinį pobūdį. T. Sodeika straipsniuose fenomenologiškai nagrinėjo teksto (žmogaus sukurtų prasmių) ir nekalbinės tikrovės įvairių reiškinių santykį, A. Sverdiolas paskelbė hermeneutikos, kultūros filosofijos (Steigtis ir sauga 1996, Hermeneutinės filosofijos studijos 2 t. 2002), A. Andrijauskas – meno ir kultūros filosofijos (Grožis ir menas 1995, Kultūros, filosofijos ir meno profiliai 2004), kultūrų komparatyvistikos tyrinėjimų. E. Nekrašas išleido vadovėlį Filosofijos įvadas (1993 22004), Z. Norkus – veikalus Istorika (1996), Max Weber ir racionalus pasirinkimas (Max Weber und Rational Choice 2001, lietuviškai 2003), R. Plečkaitis – monografiją Tolerancija (1998), A. Degutis – libertarizmu pagrįstą šiuolaikinės politinės filosofijos veikalą Individualizmas ir visuomeninė tvarka (1998). Išleista filosofijos klasikų lietuviškų vertimų. Filosofijos specialistai įgijo galimybę tobulintis ir studijuoti garsių pasaulio universitetų filosofijos fakultetuose, dalyvauti užsienio mokslo institucijų projektuose. Nuo 1988 veikia Lietuvos filosofų draugija, ji rengia kasmetines konferencijas.

filosofija

L: Filosofija Vilniaus universitete 1579–1832 Vilnius 1979; A. Sverdiolas Kultūros filosofija Lietuvoje Vilnius 1983; V. Bagdonavičius Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai Vilnius 1987; D. Kuolys Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas Vilnius 1992; K. Masiulis Moderniojo mokslinio pasaulėvaizdžio formavimasis Lietuvoje Vilnius 1992; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999; R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai–Renesansas–Naujieji amžiai Vilnius 2004; S. Tunaitis Apšvietos epochos socialinės ir politinės filosofijos metmenys Vilnius 2004.

Romanas Plečkaitis

A. Maceinos veikalo Religijos filosofija (21990) viršelis

A. Šliogerio veikalo Būtis ir pasaulis (22006) viršelis