sovetiniai partizãnai, Pasipriešinimo judėjimo dalyviai per Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karą (SSRS–Vokietijos karas, 1941–45). Sovietinis partizaninis judėjimas vyko Vokietijos okupuotoje SSRS teritorijoje. Partizanams vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas. Partizanų veiksmai prasidėjo pagal SSRS Liaudies komisarų tarybos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto 1941 06 29 direktyvą dėl partizaninio judėjimo organizavimo (birželio 22 nacių Vokietijos kariuomenė įsiveržė į SSRS teritoriją).

Partizanams strategiškai vadovavo SSRS Vyriausioji kariuomenės vadovybės būstinė per Centrinį partizaninio judėjimo štabą (įkurtas 1942 05 30; viršininkas P. Ponomarenka) ir šio judėjimo SSRS sudėtyje buvusių šalių (sovietinių respublikų), t. p. kraštų bei sričių štabus. Ukrainos štabui vadovavo T. Strokačas, Baltarusijos – P. Kalininas, Lietuvos – A. Sniečkus, Latvijos – A. Spruogis, Estijos – N. Karotamas, Karelijos – S. Veršininas, Leningrado – M. Nikitinas. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Oriolo sr. komitetui vadovavo A. Matvejevas, Smolensko – D. Popovas, Krasnodaro – P. Selezniovas, Stavropolio – M. Suslovas, Krymo – V. Bulatovas.

Tarp sovietinio partizaninio judėjimo dalyvių daug buvo partizaninės veiklos specialistų (sprogdintojų, pogrindinio ir partizaninio judėjimo organizatorių, radistų ir žvalgų), pvz., 1943 03 Centrinis partizaninio judėjimo štabas partizanų štabams pasiuntė >22 000 tokių specialistų. Partizanų ginkluotė: šautuvai ir karabinai, automatai, rankiniai kulkosvaidžiai, prieštankiniai šautuvai, minosvaidžiai, granatos ir kita.

Sovietinių partizanų pagrindinis organizacinis ir kovos vienetas buvo būrys; jį dažniausiai sudarė kuopos, smulkesni būriai ir skyriai. Daugumoje būrių veikė Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) ir Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos organizacijos. Būriai veikė savarankiškai arba partizaninių junginių (brigadų, divizijų) sudėtyje. Kiekvienas naujas partizanas privalėjo prisiekti būti ištikimas tėvynei, t. y. Sovietų Sąjungai.

Partizanai gadino nacių užimtų SSRS teritorijų komunikacijas, juos naikino ir stengėsi išlaikyti tas teritorijas, žvalgė Vokietijos karinių dalinių užnugarį, rėmė fronte puolančias SSRS kariuomenės dalis. Staigūs partizaniniai antpuoliai, pasalos, netikėti gyvenviečių, komunikacijų ir perėjų užėmimai buvo derinami su pogrindininkų veiksmais, sabotažu įmonėse ir transporte, nacių politinių, ekonominių ir karinių pastangų žlugdymu.

Daugiausia nuostolių sovietiniai partizanai naciams padarė geležinkeliuose. Per visą karą jie sukėlė >20 000 vokiečių traukinių katastrofų, susprogdino 58 šarvuotuosius traukinius, sugadino >10 000 garvežių ir 110 000 vagonų, susprogdino 12 000 geležinkelio ir plento tiltų, sunaikino >50 000 automašinų. Komunikacijų apsaugai ir kovai su partizanais Vokietijos karinė vadovybė turėjo daug pajėgų atitraukti iš fronto. Labai svarbios buvo partizaninės operacijos Bėgių karas (1943 08–09) ir Koncertas (1943 09–11).

Didelę reikšmę turėjo sovietinių partizanų perimtos arba kontroliuojamos teritorijos (partizanų kraštas, zona, rajonas). Didelės partizaninės zonos buvo Leningrado, Kalinino, Smolensko, Oriolo srityse, Kryme ir Šiaurės vakarų Ukrainoje. Partizanų teritorijos trukdė nacių pajėgoms persigrupuoti, pristabdydavo nemažas Vokietijos reguliariosios kariuomenės pajėgas (1944 02–06 Baltarusijoje kovai su partizanais buvo laikoma 380 000 vokiečių karių).

Svarbi partizanų veiksmų forma buvo partizaninių junginių reidai. 1942 11–1945 05 jų atlikta >40, juose dalyvavo >100 junginių. Per reidus smogta dideliems geležinkelio mazgams, svarbiems pramonės objektams, surinkta daug žvalgybinės informacijos; buvo padaryta reidų ir į nacių Vokietijos okupuotas gretimas užsienio šalis. Partizanai ir pogrindininkai rinko žinias apie priešo (nacių) štabų, karinių įstaigų, tiekimo bazių dislokaciją, vežamų krovinių pobūdį ir paskirtį, kariuomenės pergrupavimus; prieš Baltarusijos operaciją (1944) surinko ir SSRS kariuomenei perdavė žinias apie vokiečių 33 štabų, 30 aerodromų, 70 didelių sandėlių vietas, 900 įgūlų ir ~240 karinių dalių sudėtį, 1642 ešelonų krovinių pobūdį ir judėjimo kryptis. Partizanai prisidėjo prie Čerkasų, Jaltos, Jelsko, Lunineco, Pavlogrado, Rečicos, Rostovo prie Dono, Simferopolio, Stavropolio (dabar Vorošilovskas), Vileikos, Vilniaus ir Znamenskos užėmimo (perėmimo iš nacių Vokietijos okupacijos). Kai kuriuos nedidelius miestus ir daugelį kaimų partizanai perėmė patys. Jie t. p. prisidėjo prie nacių Vokietijos okupuotų šalių (Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Jugoslavijos ir Vengrijos) antinacistinio partizaninio judėjimo; Lenkijoje 1944 veikė 7 sovietinių partizanų junginiai ir 26 būriai, Čekoslovakijoje – ~20 junginių ir būrių.

Sovietiniams partizanams talkino miestuose ir kaimuose veikusios konspiracinės kovos grupės; aktyviai veikė Minsko, Kijevo, Mogiliovo, Odesos, Vitebsko, Dnepropetrovsko, Smolensko, Kauno, Krasnodaro, Pskovo, Gomelio ir Oršos pogrindinės organizacijos. Dalis gyventojų tiekė partizanams maistą, drabužius, avalynę, slėpė juos, informuodavo apie nacių pasalas ir kitus veiksmus, buvo partizanų ryšininkai ir pagalbininkai.

Iš viso per SSRS–Vokietijos karą veikė >6200 partizanų būrų ir pogrindinių grupių, >1 mln. partizanų ir pogrindininkų.

tarybiniai partizanai

Š: J. Volkov Voina bez prikras i geroičeskih podvigov Sankt Peterburg 1999; Sowjetische Partisanen in Weißrußland: Innenansichten aus dem Gebiet Baranoviči, 1941–1944. Eine Dokumentation / sud. B. Musial Munich 2004.

L: Sovetskije partizany Moskva 1963; Dž. Armstrong Sovetskije partizany. Legenda i deistvitelnost. 1941–1944 Moskva 2007.

sovietiniai partizanai Lietuvoje