Nẽmunas (bltr. Nioman, rus. Neman), upė Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje (Kaliningrado srityje); didžiausia Lietuvos upė. Bendras ilgis 937 km; iš jų 359 km Nemunas teka per Lietuvą, 462 km – per Baltarusiją, 17 km – Lietuvos siena su Baltarusija, 99 km – Lietuvos siena su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Baseino plotas 97 863 km2, iš jų 46 695 km2 Lietuvoje. Prasideda Baltarusijoje, 45 km į pietus nuo Minsko, 9 km į rytus nuo Uzdos gyvenvietės. Įteka į Kuršių marias sudarydamas deltą. Turi per 50 intakų, kurių baseino plotas >100 km2; didžiausi surašyti 1 lentelėje.

1 lent. Nemuno didž. intakai
  Ilgis (km) Baseino plotas (km2)
kairieji:
Loša 49 876
Uša 90 1 214
Servečė 64 747
Maučiadis 85 1 155
Ščiara 324 6 992
Zelva 147 1 937
Rosė 80 1 191
Svisločius 115 1 751
Juodoji Ančia 142 1 906
Baltoji Ančia 29 820
Peršėkė 54 562
Šešupė 298 6 105
dešinieji:
Usa 104 1 316
Sula 63 537
Usa (kanalas) 75 665
Beržuona 190 3 992
Gauja 94 1 677
Ditva 87 1 176
Lebeda 60 807
Katra 109 2 010
Merkys 203 4 416
Verknė 77 728
Strėva 74 759
Neris 510 24 942
Nevėžis 209 6 141
Dubysa 131 1 973
Mituva 102 773
Jūra 172 3 994
Minija 202 2 942

Aukštupys (nuo versmių iki intako Ščiaros žiočių) iš pradžių teka į pietvakarius, įtekėjus pirmajam intakui Lošai (iki Lošos vadinamas Nemanecu), pasuka į vakarus, nuo santakos su Usa – į šiaurės vakarus, įsiliejus Gaujai – vėl į pietvakarius. Slėnis platus, susidaręs paskutiniame tarpledynmetyje. Aukštupyje daug meandrų, senvagių, protakų, užtakių. Vagos plotis tarp Lošos ir Beržuonos žiočių 24–50 m, gylis 1,1–2,0 m, tarp Beržuonos ir Gaujos atitinkamai 50–100 m ir 1,5–4,7 m, tarp Gaujos ir Ščiaros – 105–200 m ir 1,5–2,5 m. Aukštupio nuolydis 0,22 m/km, srovės greitis 0,5–0,6 m/s. Vidutinis debitas įtekėjus Lošai 5,98 m3/s, Usai – 14,6, Ušai – 32,4, Beržuonai – 73,1, prieš įtekant Ščiarai – 118 m3/s.

Vidurupis (tarp Ščiaros ir Neries žiočių) iš pradžių teka į šiaurės vakarus, nuo Gardino – į šiaurę. Nuo Juodosios Ančios žiočių 17 km Nemuno ruožu eina Lietuvos–Baltarusijos siena, žemiau abu krantai priklauso Lietuvai. Vidurupyje Nemunas įsirėžęs į morenines aukštumas, todėl slėnis daugiausia gilus ir siauras, be salpos. Krantai statūs, daug kur ardomi. Vaga labai vingiuota. Ypač dideli vingiai tarp Punios ir Birštono (Didžiosios Nemuno kilpos). Vagoje daug akmenų, rėvų. Pirmoji rėvų grupė yra kiek aukščiau Gardino, kitos – prie Merkinės (Bajorė, Meška, Sakalai, Merkinės rėva, Žirklės, Siuvėjas), prie Alytaus (Kiaulė, Paršiukas, Kuilys, Avinas, Kriaušė), prie Balbieriškio (Barbiera, Buršalas). Vidurupio vagos plotis 85–200 m (Kauno marių 200–450 m), gylis 1–4 m (marių ~10 m), vidutinis nuolydis 0,22 m/km, srovės greitis 0,5–0,8, sekliuose >2 m/s. Vidutinis debitas įtekėjus Ščiarai 154, prieš įtekant Neriai – 298 m3/s. Vidurupio pakrančių miestai: Druskininkai, Alytus, Prienai, Birštonas, Kaunas. 1959 prie Kauno Nemunas buvo užtvenktas ir apsemtame jo slėnyje susidarė Kauno marios. Nemuno vidurupis teka per Dzūkijos nacionalinį parką.

Žemupys teka į vakarus, nuo Tilžės (Sovetskas) į šiaurės vakarus. Nuo Smalininkų iki Rusnės Nemuno kairysis krantas priklauso Rusijos Federacijai (Kaliningrado sritis). 48 km nuo žiočių, kiek žemiau Tilžės, prasideda Nemuno delta. Čia Nemunas šakojasi į Rusnę (dešinioji) ir Giliją (Matrosovką, kairioji). Rusnė vandeningesnė; pagrindinė šaka. Prie Rusnės miestelio ji šakojasi į Atmatą (dešinioji) ir Skirvytę (kairioji). Pagrindine šaka laikoma Atmata, nors Skirvytė vandeningesnė. Atmatos žiotys yra 14 km į vakarus nuo Šilutės. Nemuno žemupio vagos plotis 200–420 m, gylis 1,5–5,0 m. Dugnas smėlėtas. Daug seklumų. Vidutinis nuolydis 0,10 m/km. Srovės greitis mažėja žiočių link (0,8–0,2 m/s). Slėnis nuo Kauno iki Jurbarko ryškus, 1,5–2,0 km pločio, stačiais 30–35 m aukščio šlaitais. Salpos plotis iki 0,5 km. Žemiau Jurbarko slėnis nebe toks ryškus. Tarp intako Jūros žiočių ir Tilžės Nemunas prasigraužia per Vilkyškių kalvagūbrį ir išeina į Nemuno deltos žemumą, kurioje plyti užliejamos pievos. Vidutinis debitas įtekėjus Neriai 447, prieš atsišakojant Gilijai 634 m3/s.

HIDROLOGINIS REŽIMAS. Nemuno mityba mišri: sniego tirpsmo vanduo sudaro 40 %, lietaus – 25 %, požeminis vanduo – 35 %. Per metus Nemunas nuplukdo į Kuršių marias vidutiniškai 23 km3 vandens (daugiausia 33, mažiausiai 14 km3). Vidutinis metinis ir maksimalus debitas matyti 2 lentelėje. Didžiausias debitas būna per pavasario potvynį; jis prasideda vidutiniškai kovo viduryje. 19 a. didžiausias potvynis Nemuno žemupyje buvo 1829 (ties Smalininkais vandens debitas buvo 6820 m3/s), 20 a. – 1958 (6580 m3/s; ten pat). Per 1958 potvynį Nemuno vandens lygis Gardine pakilo 7,3 m, Druskininkuose 9,9, Birštone 7,8, Kaune 4,6, Jurbarke 5,5, Smalininkuose 5,6, Tilžėje 4,0, Rusnėje 2,6 m. Didelių potvynių būta 1931, 1947, 1951. Nemunas užšąla gruodžio pabaigoje; šiltą žiemą neužšąla. Dėl salų, staigių upės vingių, nevienodo nuolydžio susidaro ledų sangrūdos; nuo jų sukeltų potvynių ne kartą nukentėjo Birštonas, Kaunas (ypač 1946), Zapyškis, Vilkija, Seredžius, Jurbarkas, Rusnė. Pastačius Kauno hidroelektrinę, vidurupyje ir žemiau Kauno (iki Vilkijos) ledo režimas pasikeitė: ledai kaupiasi Kauno mariose ir čia ištirpsta, o hidroelektrinės apatiniame bjefe susidaro neužšalančios properšos, nebūna ledų sangrūdų tarp Kauno ir Vilkijos. Žemiau Vilkijos ledo režimas nepakito. Padaugėjo sangrūdų tarp Birštono ir Darsūniškio.

2 lent. Nemuno vandens debitas (m3/s)
Hidrometrijos stotis Debitas
vid. daugiametis didžiausias (1958)
Stolpcai 18,6 652
Belica 111 2360
Mastai 152 2880
Gardinas 198 3410
Nemajūnai 262 3460
Kaunas (senamiestis) 298 3540
Kaunas (Lampėdžiai) 447 5250
Smalininkai 536 6580

ŽVEJYBA. LAIVYBA. ENERGETIKA. Prie Nemuno yra Rusnės žuvininkystės ūkis. Nemunu neršti iš jūros migruoja žiobriai ir lašišos. Anksčiau šios žuvys neršdavo Nemuno aukštupyje. Pastačius Kauno hidroelektrinę, žuvys neršti plaukia į Nerį ir jos intakus. Nemunas laivuojamas nuo Mastų iki Gardino (80 km) ir nuo Kauno iki žiočių (207 km). Svarbiausi uostai: Mastai, Gardinas, Kaunas, Jurbarkas, Tilžė. 1959 pastatyta Kauno hidroelektrinė visu galingumu (90 MW) pradėjo veikti 1960. 1975 rekonstravus hidroagregatus hidroelektrinės galia padidėjo iki 100,8 MW.

BASEINAS. Lietuvoje yra 47,7 % Nemuno baseino. Kita jo dalis Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, Latvijoje. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 71,5 % šalies teritorijos. Nemuno baseinas nesimetriškas: dešiniojoje pusėje yra 68 % baseino ploto, kairiojoje – 32 %. Aukštupyje ir vidurupyje iš kairės ir iš dešinės įteka maždaug vienodo dydžio intakai, žemupyje visi didesnieji intakai, išskyrus Šešupę, yra dešinieji.

ISTORIJA IR TYRINĖJIMAI. Senovėje Nemunas turėjo svarbią gynybinę reikšmę. Išilgai jo pakrančių stovėjo daug pilių; istoriniuose šaltiniuose minimos: Bielyčia, Dubnas, Gardinas, Perlamas, Pervalkas, Merkinė, Nemunaitis, Alytus, Punia, Birštonas, Darsūniškis, Kaunas, Paštuva, Pieštvė, Veliuona, Kolainiai, Bisėna, Jurbarkas, Šareika, Ragainė. Jos statytos daugiausia 13–14 a. lietuvių kovų su kryžiuočiais metu. 16–17 a. pastatytos Raudonės, Panemunės rezidencinės pilys, Raudondvario dvaro rūmų pilis; jos tik iš dalies buvo pritaikytos gynybai. Pirmosios rašytinės žinios apie laivybą Nemunu randamos 13 a. dokumentuose (popiežiaus Inocento IV bulė 1253). Upe buvo plukdomi sieliai, vytinėmis gabenami grūdai ir kiti žemės ūkio produktai. 1350, 1553 iš Nemuno vagos valyti akmenys. 1771–73 vadovaujant Vilniaus universiteto profesoriui P. Norvaišai buvo valomi akmenys iš Nemuno rėvos žemiau Rumšiškių. 1803–07 Prūsijos ir Rusijos komisija atliko išilginę Nemuno niveliaciją, įtaisė 13 vandens matuoklių, padarė vagos nuotrauką ir parengė vagos reguliavimo projektą. 1840–91 sureguliuota vaga nuo Smalininkų iki žiočių. 1893–97 Nemuno aukštupio ir vidurupio topografinius tyrimus atliko inžinierius V. Cholševnikovas. J. Merčingas 1909 pasiūlė projektą išnaudoti Nemuno energiją Birštono kilpoje. 1765–68 iškasus Oginskio kanalą, buvo sujungti Nemuno ir Dniepro baseinai. 1839 baigtas kasti Augustavo kanalas, jungiantis Nemuną su Vysla per Juodąją Ančią, Bebrą ir Narevą. 1863–73 iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas (dabartinis Klaipėdos kanalas), jungiantis Kuršių marias ties Klaipėdos uostu su Nemuno intaku Minija. Kanalais ir Nemunu buvo gabenamos įvairios prekės, plukdomi sieliai.

Nemuno hidrometriniai tyrimai pradėti 19 a. pradžioje. 1810–11 įsteigtos pirmosios vandens matavimo stotys: Smalininkų, Tilžės, Sėlių, Rusnės, Skiepų (prie Gilijos). 1877 prie Nemuno ir jo šakų buvo 26 stotys, 19 a. pabaigoje – 39 stotys. Jose buvo stebimas vandens lygis ir ledo reiškiniai. Nemuno vandens debitas pradėtas matuoti 19 a. viduryje. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu Nemuną įvairiapusiškai tyrė ir tyrimų duomenis spaudoje skelbė S. Kolupaila. Po II pasaulinio karo Nemuno hidrologinių stebėjimų apimtis išsiplėtė; stebimas vandens lygis, ledo reiškiniai, vandens temperatūra, cheminė sudėtis, matuojamas vandens ir nešmenų debitas, ledo storis. 2008 prie Nemuno ir jo deltos šakų veikė 14 hidrometrijos stočių (4 stotys Baltarusijoje, 8 Lietuvoje, 2 Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje).

Nemanec

Pav. Nemunas prie Merkinės

Nemunas prie Balbieriškio

Nemunas prie Vilkijos

Algirdas Rainys