Aleksándrijos bibliotekà, žymiausia antikos biblioteka, įsteigta 3 amžiuje prieš Kristų Aleksandrijoje (Egiptas) Platono akademijos pavyzdžiu, valdant karaliui Ptolemajui II. Buvo sudaryta iš dviejų bibliotekų – didžiosios (karaliaus rūmuose Bruchijuje) ir mažosios (Serapio šventykloje). Turėjo apie 700 000 papiruso ritinių (250 prieš Kristų). Telkė garsiausius mokslininkus, filosofus ir poetus (Eratosteną, Zenodotą, Aristofaną Bizantietį, Aristarchą Samietį), organizavo knygų (daugiausia graikiškų), surinktų iš helenistinių miestų, perrašinėjimą, tekstų redagavimą ir vertimą (čia buvo atliktas pirmasis Senojo Testamento vertimas iš hebrajų į graikų kalbą). Kalimachas (apie 305–apie 240 prieš Kristų sudarė bibliotekos katalogą (Pinakes, 120 knygų), kuriame buvo aprašyta 90 000 geriausių Aleksandrijos bibliotekos veikalų. Nors originalai pražuvo, nemažai bibliotekos išplatintų tekstų kopijų išliko iki šių dienų. Pasak legendų, Cezariui 47 prieš Kristų užkariavus Aleksandriją gaisras sunaikino apie 40 000 ritinių, už kuriuos Markas Antonijus atsilygino dovanodamas Kleopatrai VII knygas iš Pergamo bibliotekos (200 000 ritinių). Nuo 272 Aleksandrijos bibliotekos knygos degintos Romos imperatorių nurodymu; mažąją biblioteką 391 sunaikino fanatikai krikščionys. Aleksandrijos biblioteka galutinai sunaikinta per kalifo Omaro I (581–644) kariuomenės įsiveržimą (640).

1097