Alfonsas Andriuškevičius

Andriuškẽvičius Alfonsas 1940 11 18Vilkaviškis, lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Dr. (hum. m.; ist. m. kand. 1973). 1965 baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 Lietuvos dailės institutas), 1993–2001 Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjas; docentas (1991); garbės profesorius (2010). Grupės 24 (veikė 1989–2000), Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA, nuo 1991) narys. Tyrinėjimų sritys – 20 a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. Svarbiausi veikalai: studija Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 (1989), kritikos straipsnių rinkiniai Lietuvių dailė: 1975–1995 (1997), Lietuvių dailė: 1996–2005 (2006), leidinys 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998, sudarytojas). Paskelbė daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių Lietuvos, Estijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų leidiniuose. Sukūrė eilėraščių (knygos 33 eilėraščiai 1994, 66 eilėraščiai 1998, Eilėraščiai 2000, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai 2005, Beveik visi eilėraščiai 2015, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija 2016), esė (rinktinės Rašymas dūmais 2004, Sufalsifikuoti dienoraščiai 2017), išvertė ir sudarė eilėraščių rinktinę 10 anglakalbių poetų (2008), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010; Jotvingių premija 2011). Lietuvos nacionalinė premija (2007).

L: Pro A. A. prizmę: Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė‑Jurašienė Vilnius 2013.

2391

2271