Lietuvos kunigaikštis Algirdas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaudas

Algirdo žygis į Maskvą 1368 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Algirdo mirtis 1377 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Agirdas apie 1296 1377, Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1345). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus. Iki 1345 valdė Krevą ir, vedęs vienturtę Vitebsko kunigaikštytę Mariją, Vitebsko kunigaikštystę; šią prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1345 su broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš jaunesniojo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jaunučio ir pats tapo didžiuoju kunigaikščiu. Už tai garantavo Kęstučiui paveldimas teises į Trakų kunigaikštystę, submonarcho statusą. Algirdas reprezentavo visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir labiau rūpinosi Rytų politika, Kęstutis priešinosi Vokiečių ordino agresijai, tvarkė santykius su Lenkija, Vengrija. Abiejų sąjunga privertė paklusti kitus brolius, leido atremti priešų puolimus ir patiems rengti karo žygius. Svarbiausia politine problema valdant Algirdui buvo atremti Vokiečių ordiną ir, priėmus krikščionybę, panaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę izoliaciją nuo Vidurio ir Vakarų Europos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė surengė sėkmingų atsakomųjų antpuolių: 1345 į Livoniją (nusiaubtos Siguldos ir Turaidos pilys), 1347, 1352, 1365 į Prūsiją. Algirdas su Kęstučiu 1345 ir 1348 (Strėvos mūšis) atrėmė didelius Vokiečių ordino puolimus, tačiau 1362 kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, 1365, Butauto vedami, pirmą kartą pasiekė Trakus ir Vilnių (antrą kartą 1377, prieš pat Algirdo mirtį). Algirdui ir Kęstučiui įsiveržus į Vokiečių ordino valdomą Sembą, 1370 įvyko Rūdavos mūšis. Algirdo valdymo metais Vokiečių ordinas į Lietuvą iš Prūsijos surengė apie 70 žygių, iš Latvijos – apie 30, lietuviai – apie 40 atsakomųjų žygių, daugiausia į ordino pavergtą Prūsą. Lietuva atsilaikė. Dėl Lietuvos krikšto Algirdas su krikščioniškųjų Vakarų valdovų pasiuntiniais derėjosi 1347 ir 1351, su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir Čekijos karaliaus Karolio IV Liuksemburgo pasiuntiniais – 1358. Algirdas ir Kęstutis, atsižvelgdami į senojo tikėjimo šalininkų ir stačiatikių opoziciją, reikalavo Vokiečių ordiną iškeldinti į totorių valdų – Aukso ordos – paribį ginti nuo jų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietines valdas bei krikščioniškąją Rusią. Nors dėl katalikiško krikšto nebuvo tvirtai apsisprendęs – laiškuose Konstantinopolio patriarchui (rūpinosi sukurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropoliją) žadėjo priimti stačiatikybę, Algirdas kėlė nerealias jo sąlygas: reikalavo, kad Lietuvai būtų atiduotos Gediminaičių patrimoninės lietuvių ir kitų baltų žemės nuo Alnos upės ir Aismarių su Priegliaus baseinu Prūsoje, nuo ten palei Baltiją iki Dauguvos (matyt, siekė užvaldyti ir Livoniją).

Derybose su Vakarų šalių pasiuntiniais Algirdas pasiūlė Rusios žemių prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės programą, kurią vykdė pats ir kiti Gediminaičiai. Dar 1342 su Kęstučiu ir savo vyriausiuoju sūnumi Andriumi išvijo Livonijos vokiečius iš Pskovo, o Andrių paliko Pskovo ir Polocko kunigaikščiu. Po 1347 Algirdo žygio į Naugardo respubliką Maskva neteko įtakos Didžiajam Naugardui, čia kuriam laikui sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka. 1350 lietuviai surengė didelį žygį į Lenkiją ir atsiėmė Voluinę, valdytą Algirdo brolio Liubarto. Mūšiai ir ginčai dėl Voluinės baigėsi 1366 Amžinąja taika. Algirdas iš Aukso ordos atkovojo ir prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Černigovo, Starodubo, Severianų Naugardo žemes, po pergalės 1363 Mėlynųjų Vandenų mūšyje buvo galutinai įsitvirtinta Kijeve (išvaręs iš jo Aukso ordos baskakus ir pašalinęs Gedimino brolį Teodorą, atidavė valdyti savo sūnui Vladimirui), prijungta Podolė (atidavė Karijotaičiams), nusiaubta Baltoji pakrantė prie Juodosios jūros. (R. Batūros nuomone, ją prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės). Taip iš totorių jungo išvadavo dalį vakarų rusų žemių, didumą Ukrainos.

1350 vedė (antrą kartą) Tverės kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus dukterį Julijoną, giminiavosi ir su savo svarbiausiu varžovu Rusioje Semionu Išdidžiuoju – šis buvo vedęs Algirdo seserį Aigustę. Remdamas pretenduojantį į Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą svainį Michailą Aleksandrovičių, Algirdas 1368, 1370 ir 1372 surengė žygius į Maskvą, bet jos neužėmė. Liubutsko sutartimi (1372) susitaikė su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu. 1375 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko įtakos Smolenskui, kurio bajorai ėmė gerinti santykius su Maskva. Paaiškėjo, kad Maskvos, kaip Rusios vienijimo centro, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pašalinti nepajėgi, o kryžiuočiai 8 dešimtmetyje jau prasiveržė į Rytų Lietuvą.

Algirdas skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų plėtrą (vilniečius atleido nuo muitų), prekybą. Jo laikais gynybai buvo renkama sidabrinė. Algirdo politika stiprino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, telkė lietuvių ir slavų jėgas, dėl to buvo atremta labiausiai jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusi agresija iš vakarų bei Aukso ordos antpuoliai. Algirdo valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 14 a. 6 dešimtmečio antroje pusėje pasiekė didžiausią galią per visą Lietuvos valstybingumo istoriją. Ji tapo stipresnė nei kitos Vidurio Europos rytų ir Rytų Europos valstybės, tačiau Algirdas pervertino savo galią, nepajėgė kovoti dviem frontais. Po jo mirties prasidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus kovos.

Miręs Algirdas buvo sudegintas pagal senuosius lietuvių papročius (nors toleravo ir kitas tikybas, liko ištikimas savo protėvių ir tėvų tikėjimui). Turėjo, manoma, 7 dukteris ir 12 sūnų; garsiausi Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius.

L: R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą Vilnius 1975; A. M. Budreckis Algirdas Brooklyn 1981.

683

415