Osiander Andreas (Andrėjas Osiánderis), tikr. Andreas Hosemann 1498 12 19Gunzenhausen (Bavarija) 1552 10 17Karaliaučius, vokiečių evangelikų liuteronų teologas, filosofas. 1520 baigė Ingolstadto universitetą; įšventintas kunigu. Tais pačiais metais Niurnbergo augustinų vienuolyno mokykloje pradėjo dėstyti hebrajų kalbą, 1522 paskirtas Šv. Lauryno bažnyčios kunigu. Su kitais pradėjo skelbti M. Liuterio mokymą. A. Osianderio veikla padėjo Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui apsispręsti priimti liuteronybę. Nuo 1549 Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius, nuo 1550 Sembos vyskupijos viceprezidentas. Dalyvavo Marburgo (1529), Augsburgo (1530), Schmalkaldeno (1546) disputuose. Savo raštuose (Evangeliška giesmė / Harmonia Evangelica 1537, Apie Dievo sampratą / De imagine Dei 1549–50, Diskusija dėl nuteisinimo / Disputatio de Justificatione 1550–51, Tikėjimo išpažinimas / Confessio 1551) savaip aiškino nuteisinimo doktriną, teigė, kad žmoniją atpirko ne kūniškoji Jėzaus Kristaus auka, o dieviškasis teisumas, likęs po jo mirties nuteisintame žmoguje, kad Jėzus Kristus yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus ne žmogiškąja, o savo dvasiškąja esybe. Ši diskusija išsiplėtė ir persimetė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją. Po A. Osianderio mirties Prūsijos evangelikų liuteronų sinodai jo mokymą (osiandrizmą) 1554 ir 1556 atmetė.