Arãbų pavãsaris, 2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga.

2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius. Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.

demonstracija Tuniso sostinėje Tunise (2011 01 20)

antivyriausybiniai protestai Kaire (2011 01 28)

demonstracija Sanoje (Jemenas, 2011 10 11)

Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas 2011 10 po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos. Jemeno prezidentas A. A. A. Salichas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą. Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus. Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.

Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą. Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė). Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją – ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.

Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė, kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę. Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.

844