Árktis, Žemės rutulio sritis, esanti aplink Šiaurės ašigalį. Apima Arkties vandenyną su jo salomis ir Eurazijos bei Šiaurės Amerikos žemynų šiaurinius pakraščius iki poliaračio (66°33′ šiaurės platumos). Paviršiaus plotas 21 mln. km2. Arkties gamtinio regiono pietinė riba laikoma liepos mėnesio izoterma: sausumoje 10 °C, jūroje 5 °C. Sausumoje ši izoterma sutampa su tundros geografinės juostos pietine riba; ji daugiausia eina kiek piečiau poliaračio ir apima šiauriausias Atlanto ir Ramiojo vandenynų dalis. Šiose ribose Arkties plotas apie 27 mln. km2, iš jų apie 10 mln. km2 sausumos.

Gamta

Didžiąją Arkties dalį užima Arkties vandenynas ir jo pakraštinės jūros. Didžiausios salos: Grenlandija, Baffino Žemė, Viktorijos sala, Ellesmere’o sala, Naujoji Žemė, Špicbergenas. Arkties sausumos paviršius daugiausia lyguminis; įeina Rytų Europos lygumos, Vakarų Sibiro lygumos, Šiaurės Sibiro žemumos, Janos–Indigirkos žemumos, Kolymos žemumos šiauriniai pakraščiai, Šiaurės Amerikos pajūrio žemumos. Kalnų yra Taimyro pusiasalyje (Byrrangos kalnai, didžiausias aukštis 1146 m), išilgai Lenos dešiniojo kranto (Verchojansko kalnagūbrio šiaurinė dalis, didžiausias aukštis 2389 m), Čiukčių pusiasalyje, Aliaskoje (Brookso kalnagūbris, 2816 m), Baffino Žemėje (2591 m), Ellesmere’o Žemėje (2638 m). Aukščiausias Arktyje Gunnbjørno kalnas (3700 m) yra Grenlandijos rytuose. Kalnų viršūnėse sniegynai, ledynai. Neapledėjusio paviršiaus reljefas periglacialinis, smarkiai paveiktas kriogeninių procesų. Daugiametis įšalas iki 500 m gylio; paviršius vasarą atitirpsta iki 60–70 cm gylio.

Klimatas

Arkties klimatas atšiaurus. Radiacijos balansas 0–10 kcal/cm2. Ilga šalta žiema, mažas kritulių kiekis. Sausio vidutinė temperatūra: Grenlandijos viduryje –50 °C (žemiausia užregistruota temperatūra –66,1 °C), Baffino ir Čiukčių jūrose –25 °C, Arkties žemyninėje dalyje, ties jos pietine riba, –20, –30 °C, Grenlandijos jūros pietiniame pakraštyje ir Arkties europinės dalies vakaruose –3 °C, liepos: Grenlandijoje mažiau kaip 0 °C, Arkties vidurinėje dalyje nuo 0 iki –2 °C, pietiniame pakraštyje 10 °C. Palei ašigalį žemiausia užregistruota temperatūra –52 °C, aukščiausia 6 °C. Kritulių Arkties viduryje iškrinta mažiau kaip 100 mm per metus (tik sniego), ties pietine riba 300–400 mm (daugiausia sniego). Arkties europinės dalies klimatas šiltesnis negu azijinės ir amerikinės, nes jį veikia šiltoji Šiaurės Atlanto srovė. Eurazijinės dalies vakaruose vyrauja ciklonai, rytuose ir viduryje – anticiklonai. Žiemą pučia žvarbūs vėjai, siaučia pūgos, vasarą būna rūkas, dulksna, šlapdriba. Dėl atšiauraus klimato Arktyje ištisus metus neištirpsta ledas, daug ledynų (kalnų ir žemyninių), daugiamečių sniegynų. Salose ledynai užima daugiau kaip 2 mln. km2; daugiausia jų Grenlandijoje. Vandenyno paviršiaus didžiąją (vidurinę) dalį ištisai dengia dreifuojantys (iš rytų į vakarus) daugiamečiai ledlaukiai; ledo storis 3–4 metrai. Ellesmere’o salos, Prano Juozapo Žemės krantuose, Šiaurės Žemėje yra nedidelių šelfinių ledynų. Atlūžusius ledynų luistus – ledkalnius – srovės nuplukdo net už Arkties ribų.

Augalija

Arkties augalija skurdi: sausumoje daugiausia samanos, kerpės, pietuose auga krūmai, krūmokšniai, žolės, jūrose – dumbliai. Arkties pietuose, tundroje, pasitaiko medžių. Rūšių mažėja iš pietų į šiaurę. Į vakarus ir į rytus nuo Taimyro pusiasalio paplitusios skirtingos augalų rūšys.

Gyvūnija

Arkties jūrose gausu žuvų (lašišinių, silkinių, stintinių, menkinių, plekšninių, kūjagalvių; poliarinė menkė ir navaga – Arkties endeminės rūšys), moliuskų, foraminiferų, pinčių, daugiašerių žieduotųjų kirmėlių, vėžiagyvių. Jūriniai žinduoliai: banginiai (grenlandinis banginis, narvalas, baltasis delfinas), ruoniai (pvz., grenlandinis), vėpliai, baltieji lokiai. Daug jūrinių paukščių (alkų, kirų). Sausumos žinduoliai: poliarinės lapės, šiauriniai elniai, avijaučiai, lemingai, baltieji kiškiai, vilkai, pelėnai, starai, švilpikai. Paukščiai: kurapkos, baltieji tetervinai, bėgikai, sėjikai, žąsys, ledinė ir žiloji antys, raguotasis vieversys, baltoji pelėda, tūbuotasis suopis, smiltinukas, gaga. Žiemą beveik visi paukščiai išskrenda, didieji žinduoliai pereina į miškų zoną.

Tarptautinė teisinė padėtis

Arktis suskirstyta sektoriais. Kiekvienas sektorius – į šiaurę nuo Arkčiai gretimos valstybės teritorijos iki ašigalio; sektorių ribos eina dienovidiniais. Visos sektoriaus žemės įeina į atitinkamos valstybės teritoriją. Yra 5 sektoriai: Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Danijos (jai priklauso Grenlandija) ir Norvegijos (jai priklauso visas Svalbardas). Jų ribos ir teisinė padėtis nustatyta tarptautiniais susitarimais ir tų valstybių įstatymais. Šių valstybių Arkties sektorių vandenyse galioja atvirosios jūros teisė.

Geografinių tyrimų istorija

Seniausių žinių apie Arktį yra graikų keliautojo Pitėjo Masiliečio (4 a. pr. Kr.) kelionių knygos ištraukose (knyga neišliko). 9 a. normanai pasiekė Baltąją jūrą, 10 a. atrado Grenlandiją, 11 a. nuplaukė į Baffino jūrą. 12–13 a. Šiaurės Rusios žvejai (pomorai) pasiekė Naijąją Žemę, Karos jūrą. 15–16 a. jūrininkai ėmė ieškoti šiaurinių jūros kelių į Indiją ir Kiniją. Į šiaurę nuo Šiaurės Amerikos jūras (Šiaurės vakarų jūrų kelią) tyrė Anglijos jūrininkai: G. Caboto (1497 atrado Bretono Kyšulio salą, Niufaundlandą), M. Frobisheris (1578 atrado Baffino Žemę), J. Davisas (1587 – Daviso salą), H. Hudsonas (1611 – Hudsono įlanką), W. Baffinas (1616 – Baffino jūrą), į šiaurę nuo Eurazijos (Šiaurės rytų jūrų kelią) – H. Willoughby, R. Chancelloras, S. Borough, H. Hudsonas (Anglija), W. Barentsas (Olandija). 17 a. Rusijos pirkliai ir jūrininkai plaukiojo Sibiro pakrantėmis. 1648 S. Dežniovas su F. Popovu apiplaukė Sibiro šiaurės rytines pakrantes ir atrado sąsiaurį tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos (atradimas nebuvo žinomas iki 18 a. vidurio). 1728 V. J. Beringas ir A. Čirikovas dar kartą atrado šį sąsiaurį, vėliau pavadintą Beringo vardu. 1732 M. Gvozdevas ir J. Fiodorovas atrado Aliaską. 1742 S. Čeliuskinas pasiekė šiauriausią kyšulį (Čeliuskino kyšulys), Taimyro pusiasalį. 1765 V. Čičiagovas nukeliavo iki 80° 26′ šiaurės platumos į šiaurės vakarus nuo Špicbergeno. 1733–43 Arktį tyrė Didžioji Šiaurės ekspedicija (Rusija), kurioje dalyvavo V. J. Beringas, Ch. Laptevas ir D. Laptevas, S. Malyginas, V. Prončiščevas; jie sukartografavo Sibiro ir Aliaskos krantus. 1821–24 F. Litke (Rusija) ištyrė ir aprašė Naujosios Žemės krantus, Barentso jūros rytinę dalį, Baltąją jūrą. 1820–24 P. Anžu ir F. Vrangelis (Rusija) tyrė Šiaurės rytinę Aziją. 1819–22, 1825–27 J. Franklinas (Didžioji Britanija) tyrė Šiaurės Amerikos pakrantes. 1831 J. C. Rossas (Didžioji Britanija) atrado Šiaurės magnetinį polių. 1872–74 Šiaurės rytų kelią bandė nuplaukti C. Weyprechtas ir J. Payeris (Austrija). 1878–79 laivu Vega N. A. E. Nordenskiöldas (Švedija) pirmasis nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną (žiemodamas 1 kartą). Šiaurės vakarų jūrų kelią bandė nuplaukti anglų jūrininkai J. Rossas (1818), W. E. Parry (1819–24), J. Franklinas (1845; laivais Erebus ir Terror). Tragiškai žuvusios J. Franklino ekspedicijos ieškojo apie 40 ekspedicijų; per vieną tų kelionių 1853 R. J. McClure’as (Didžioji Britanija) patvirtino, kad toks kelias yra. 1903–06 laivu Gjöa R. Amundsenas (Norvegija) pirmasis jį nuplaukė iš rytų į vakarus. Šiaurės ašigalį pasiekti bandė: 1827 W. E. Parry ir J. C. Rossas, 1876 G. S. Naresas (Didžioji Britanija), 1893–97 F. Nansenas (Norvegija) laivu Fram, 1897 S. A. Andrée (Švedija) oro balionu. 1909 į Šiaurės ašigalį (iki 89°55′) nukeliavo R. E. Peary (Jungtinės Amerikos Valstijos) šunų kinkytomis rogėmis. Reguliarūs Arkties moksliniai tyrimai pradėti Tarptautiniais poliariniais metais 1882–83 (dalyvavo 8 valstybės) ir 1932–33 (13 valstybių). 1914–15 B. Vilkickio vadovaujami Rusijos ledlaužiai Taimyr ir Vaigač perplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš rytų į vakarus. 1926 iki Šiaurės ašigalio R. E. Byrdas (Jungtinės Amerikos Valstijos) nuskrido lėktuvu, R. Amundsenas (Norvegija), U. Nobile (Italija) ir L. Ellsworthas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – dirižabliu Norge. 1928 G. H. Wilkinsas ir C. B. Eielsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) lėktuvu nuskrido per Arkties vandenyną iš Aliaskos į Špicbergeną. 1932 O. Šmidto (SSRS) vadovaujama ekspedicija ledlaužiu Sibiriakov nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš vakarų į rytus per vieną navigaciją. 1937 I. Papaninas įkūrė Arkties tyrimo stotį ant dreifuojančio ledo – Severnyj Polius 1. 1944 Kanados ledlaužis St. Roch nuplaukė Šiaurės vakarų jūrų kelią iš rytų į vakarus per vieną navigaciją. 1958 Jungtinių Amerikos Valstijų povandeninis atominis laivas Nautilus nuplaukė iki ašigalio po ledu. 1977 ašigalį pasiekė SSRS atominis ledlaužis Arktika, 1992 – Švedijos ledlaužis Oden. Arktyje veikia daug dreifuojančių automatinių radiometeorologijos stočių.

798