Ártūro legeñdos (angl. Legends of King Arthur), keltų legendų ciklas apie britų karalių Artūrą (5–6 a.), kovojusį su užkariautojais anglosaksais. Artūro legendas skleidė bardai. Kai kurios legendos randamos valų viduramžių epe Mabinogionas (9 a., užrašytas 14–15 a.). Valų autoriaus Godfrido Monmutiečio kronikoje Britanijos karalių istorija (Historia Regum Britanniae apie 1137) Artūras vaizduojamas kaip galingas valdovas, jo rūmai – šaunumo ir kilnumo buveinė. Artūro legendos ilgainiui atspindėjo krikščioniškąsias vertybes, o riterio paveikslas – viduramžių krikščionio karaliaus idealą. Pagal Artūro legendas 12–15 a. sukurta riterinių romanų: prancūzų – R. Wace’o, Chrétieno de Troyes (12 a.), vokiečių – Hartmanno von Aue’s, Wolframo von Eschenbacho, Gottfriedo von Strassburgo (12 a. pabaiga–13 a. pradžia), anglų – Layamono (13 a. pr.), anoniminis Seras Gaveinas ir Žaliasis riteris (Sir Gawain and the Green Knight 14 a.), T. Malory (15 a.). Artūro legendos buvo papildomos naujais personažais ir motyvais, iš kurių ryškiausias apvaliojo stalo motyvas: karalius Artūras riterius sodindavo už apvalaus stalo, kad visi sėdėtų vienodai garbingai (iš čia pavadinimas Artūro, arba apvaliojo stalo, romanai). Kūrinių Artūro legendų motyvais parašė E. Spenseris, J. Drydenas, A. Tennysonas, M. Twainas ir kiti.

772