W. L. S. Churchillis (dešinėje) ir F. D. Rooseveltas kreiseryje Augusta (1945 08)

Atlánto chártija (Atlantic Charter), Didžiosios Britanijos premjero W. L. S. Churchillio ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento F. D. Roosevelto deklaracija apie jų atstovaujamų šalių politikos principus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Pasirašyta 1941 08 14 amerikiečių kreiseryje Augusta Šiaurės Atlante, prie Niufaundlando krantų. Atlanto chartija skelbė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija: 1) nesieks didinti savo valdų, 2) nenori jokių teritorinių pokyčių be laisvai išreikštos tų teritorijų gyventojų valios, 3) gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms, iš kurių buvo atimta, 4) sieks, kad didelės ir mažos, laimėjusios ir nugalėtos tautos turėtų vienodas sąlygas prekiauti ir naudoti gamtinius išteklius, reikalingus jų ūkiui klestėti, 5) rems bendradarbiavimą pasauliniu mastu siekiant darbo sąlygų ir socialinės saugos gerinimo bei ūkio pažangos, 6) po karo sieks tokios taikos, kuri garantuotų tautų saugumą ir laisvą bei materialiai aprūpintą žmonių gyvenimą, 7) nori, kad pagal šią taiką jūros būtų atviros, 8) nori, kad po karo valstybės atsisakytų naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose ir kad potencialūs agresoriai būtų nuginkluojami. 1942 01 01 Vašingtono konferencijoje Atlanto chartijai pritarė 26 Sąjungininkų koalicijos šalys, vėliau - dar 21 šalis. Atlanto chartijai pritariančios valstybės sudarė Jungtinių Tautų branduolį. 1945 chartija įtraukta į Jungtinių Tautų pagrindinės veiklos principų deklaraciją.

II pasaulinio karo metais ir po jo daugelis Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių tikėjosi, kad Atlanto chartijos principai bus taikomi Lietuvai bei kitoms Sovietų Sąjungos okupuotoms šalims ir jos atgaus nepriklausomybę.