Atlaso žemėlapis

Ãtlasas (Āl-Ātlas), kalnynas Afrikos šiaurės vakaruose – Maroke, Alžyre, Tunise. Ištįsęs iš pietvakarių į šiaurės rytus apie 2000 kilometrų.

Reljefas

Didžiausias aukštis 4167 m (Tubkalio kalnas Aukštajame Atlase). Susideda iš keleto kalnagūbrių, masyvų, plynaukščių. Kalnagūbriai sudaro 2 juostas – šiaurės ir pietų. Šiaurės juostoje yra ar Rifo kalnagūbris (didžiausias aukštis 2456 m, Tidirhino kalnas), Tel Atlasas (2308 m, Lalla Chedidžos kalnas); jie ištįsę palei Viduržemio jūrą, kai kur stačiais šlaitais leidžiasi tiesiai į jūrą. Atlaso pietinę juostą sudaro Aukštasis Atlasas, Vidurinis Atlasas (3343 m, Bu Nasro kalnas), Sacharos Atlasas (2336 m, Aisos kalnas) ir Antiatlasas (2531 m, Imguto kalnas).

Atlasas (Marokas)

Sacharos Atlasas susideda iš kelių pavienių masyvų; aukščiausi – Ksuro (2336 m), Oreso (2328 m). Atlaso aukščiausiems kalnagūbriams būdinga alpinis reljefas. Antiatlaso viršūnės aplygintos, statūs tik pakraštiniai šlaitai. Abi kalnagūbrių juostas rytuose jungia Tebessos, Medžerdos kalnai ir Tuniso Atlasas. Tarp Tel Atlaso ir Sacharos Atlaso plyti Aukštosios plynaukštės (500–1000 m), į šiaurės vakarus nuo Vidurinio Atlaso – Maroko Meseta (800–1200 m), į šiaurę nuo Tel Atlaso – Orano Meseta. Palei Atlantą eina siaura pajūrio juosta. Atlaso rytiniame krante, ties Mažojo Sirto įlanka, yra aliuvinė Tuniso Sahelio žemuma.

Aukštasis Atlasas (vaizdas nuo aukščiausios viršūnės - Tubkalio)

Geologinė sandara

Ar Rifo kalnagūbris susidaręs iš kristalinių skalūnų ir klinties, Tel Atlaso aukščiausia dalis (Džurdžuros kalnagūbris) – iš klinties. Aukštasis ir Vidurinis Atlasas susidarę iš kristalinių (metamorfinių, magminių) uolienų ir kreidos bei juros klinčių, aukščiausios viršūnės – iš andezitinės lavos; klintyse daug karstinių urvų.

Kalnynas iškilo alpinės kalnodaros metu. Nuo Afrikos platformos jį skiria tektoninis lūžis.

Seniausia Atlaso dalis – Antiatlasas; jame ant labai suraukšlėtų (hercininės kalnodaros metu) prekambro ir paleozojaus uolienų slūgso plona jaunesnių nuosėdinių uolienų danga. Aukštasis, Vidurinis, Sacharos, Tuniso Atlasas ir Maroko bei Orano Mesetos susidariusios iš alpinės kalnodaros suraukšlėtų mezozojaus, paleogeno ir neogeno nuosėdinių uolienų.

Jauniausiai Atlaso daliai – ar Rifui, Tel Atlasui būdinga dideli lėkšti antstūmiai (šariažai), užstumti pietų kryptimi keliasdešimt kilometrų; uolienos (magminės, metamorfinės, nuosėdinės) įvairių laikotarpių – nuo prekambro iki neogeno; reljefas alpinis. Atlase yra fosforitų, švino ir cinko rūdos, vario, geležies, mangano rūdų.

Klimatas

Klimatas kalnų subtropinis, vakaruose jūrinis, rytuose pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, pietuose žemyninis, sausas. Kritulių daugiausia (daugiau kaip 1000 mm per metus) iškrinta ar Rifo ir Aukštojo Atlaso šiauriniuose ir vakariniuose šlaituose, kai kur ir Tel Atlase. Aukštajame Atlase žiemą susidaro sniego danga.

Atlaso rytuose kritulių iškrinta 400–600 mm per metus, pietuose 100–200 mm. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra apie 25 °C, aukščiausia 29–34 °C (absoliutusis maksimumas 37 °C); sausio 5–10 °C, aukščiausiuose kalnuose neigiama temperatūra.

Hidrografinės salygos

Atlaso kalnų upės (vadės) daugiausia maitinamos lietaus, patvinsta žiemą. Iš Atlaso į Atlantą teka ad Draa, Umm ar Rabija, Sibu, į Viduržemio jūrą – Muluja, Šeliffas, Medžerda. Aukštosiose plynaukštėse yra druskingas Šott aš Šergi ežeras.

Augalija

Kalnuose iki 1200 m auga visžaliai miškai (kamštiniai, akmeniniai ąžuolai), iki 1700 m – mišrieji miškai (ąžuolai, klevai, tujos, atlasiniai kedrai), iki 2200 m – spygliuočių miškai, viršūnėse – kalnų stepės, pievos. Šiaurinės dalies slėniuose auginami javai, citrusiniai augalai, vynmedžiai, alyvmedžiai.

2271