Azerbaidžãno istòrija
Ikiistoriniai ir senovės laikai
Dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų čia gaminti darbo įrankiai ir ginklai iš bronzos, nuo antro tūkstantmečio – iš geležies. 9 a. pr. Kr. Azerbaidžano teritorijoje susikūrė Mannos valstybė. 7 a. pr. Kr. ją užkariavo gretima Medija. 6 a. pr. Kr. viduryje Azerbaidžano teritorija kartu su visa Medija atiteko Persijai. 331 pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui Persiją nugalėjus, regione susikūrė Atropatena, pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje – Albanija (Kaukazo). Dėl šių valstybių varžėsi Roma ir Sasanidų Persija, kuri 3 a. jas ir užvaldė.
Gobustano uolų piešiniai – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2007)
Viduriniai amžiai
8 a. Azerbaidžano teritoriją užkariavo arabai ir įvedė islamą. 9 a. pabaigoje–10 a., susilpnėjus Kalifatui, čia susikūrė keletas valstybių (didžiausia – Şirvanas). 11 a. viduryje Azerbaidžano teritoriją užplūdo seldžiukai, bet 12 a. buvusios valstybės vėl atsigavo. 11–13 a. regione įsivyravo tiurkai, kėlęsi čia nuo 7 a., formavosi azerbaidžaniečių tauta, nors etnonimas azerbaidžaniečiai pradėtas vartoti tik 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. 13 a. 4 dešimtmetyje Azerbaidžaną užkariavo mongolai, sukūrę Chulaguidų valstybę. 14 a. pabaigoje puldinėjo Timūro kariuomenė. 14 a. pabaigoje–15 a. Azerbaidžano šiaurėje vėl sustiprėjo Şirvanas, pietuose susikūrė Kara Kojunlu (1410–68) ir Ak Kojunlu (1468–16 a. pradžia) valstybės. 16 a. susidarė Sefevidų valstybė, kurioje svarbiausias pareigas užėmė azerbaidžaniečiai. Plito azerbaidžaniečių kalbos vartojimas valstybiniame gyvenime.
Mergelės bokštas Baku (12 a.)
Persijos ir Rusijos valdymo laikotarpis
Baku planas (1762, Leideno universiteto biblioteka)
17–18 a. dėl Azerbaidžano teritorijos kovojo Persija ir Osmanų Turkija. 18 a. antroje pusėje čia gyvavo bent 15 chanatų (Karabacho, Qubos, Şəki ir kiti), kurie buvo veikiami daugiausia Persijos politinės įtakos. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje ekspansiją į Užkaukazę pradėjo ir Rusija. 1803 ji užėmė Gəncə, 1803–05 – Karabacho ir Şəki chanatus. Pagal Gülüstano taikos sutartį (1813) Rusijai atiteko Baku, Derbento, Gəncə, Karabacho, Qubos, Şəki, Şirvano ir Talışo chanatai, Turkmenčiajaus taikos sutartimi (1828) – visa Azerbaidžano šiaurė. Persijai liko pietinė Azerbaidžano dalis (vadinamasis Irano, arba Pietų, Azerbaidžanas). Rusijai atitekusi Azerbaidžano teritorija buvo padalyta į Baku ir Jelizavetpolio (buvusio Gəncə) gubernijas. 1870 čia panaikinta baudžiava.
naftos gręžiniai Baku (apie 1890, fotografas Dmitrijus Jermakovas)
19 a. pabaigoje Baku tapo reikšmingu naftos gavybos centru. 1897–1907 nutiestas tuo metu ilgiausias pasaulyje (835 km) Baku–Batumi naftotiekis. 1901 Baku rajone išgauta apie 50 % tuo metu pasaulyje išgaunamos naftos. Į Azerbaidžaną atsikėlė daug gyventojų iš Rusijos imperijos europinės dalies. Azerbaidžaniečių ir Baku naftos verslovėse dirbančių kitataučių interesai labai skyrėsi. Užkaukazės musulmonai nepasižymėjo stipria tautine savimone ir pirmiausia jautėsi islamiškosios kultūros ir civilizacijos atstovais. 1911 Baku įkurta politinė partija Müsavat (Lygybė) propagavo pantiurkizmo ir panislamizmo idėjas. Ją rėmė dauguma negausios Azerbaidžano inteligentijos. Žlugus Rusijos imperijai, 1917 03–11 Tbilisyje veikė Rusijos Laikinosios vyriausybės įsteigtas Užkaukazės ypatingasis komitetas, kuris valdė t. p. ir Azerbaidžaną.
Naujausieji laikai
Po Spalio perversmo Rusijoje (1917) Armėnijos, Gruzijos ir Azerbaidžano politinės partijos 1917 11 įkūrė Užkaukazės komisariatą, kuris 1918 02 sušaukė Užkaukazės seimą. 1918 04 22 įkurta Užkaukazės Demokratinė Federacinė Respublika, į kurią įėjo ir Azerbaidžanas. Jai suirus 1918 05 28 Musulmonų nacionalinė taryba paskelbė nepriklausomą Azerbaidžano Respubliką. 1918 06 17 Gəncə musavatininkai sudarė vyriausybę (pirmininkas Chvojaus chanas Fətəli). Baku 1917 11–1918 07 valdė bolševikai (vadinamoji Baku komuna), kurie siekė aprūpinti Sovietų Rusiją nafta. 1918 08 Baku užėmė Azerbaidžano ir Didžiosios Britanijos, 09 – Turkijos kariuomenė.
Pagal Mudroso paliaubas (1918 10 30) turkai pasitraukė iš Azerbaidžano, 1918 11 čia vėl įvesta britų kariuomenė (išbuvo iki 1919 pabaigos). 1919 07 Azerbaidžano kariuomenė užėmė vadinamąją Mugano sovietų respubliką (centras Lenkoranė). 1920 01 15 Paryžiaus taikos konferencijoje Antantės valstybės de facto pripažino Azerbaidžano Respubliką. 1920 04 Sovietų Rusija pradėjo Užkaukazės puolimą, kurį palengvino Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho (čia armėnai sudarė daugumą gyventojų). 1920 04 28, jai užėmus Baku, įkurta Azerbaidžano Sovietų Socialistinė Respublika, kuri kaip Užkaukazės Federacijos dalis 1922 12 buvo įtraukta į SSRS sudėtį, 1936 tapo sąjungine respublika. 1923 Azerbaidžane sukurta Kalnų Karabacho autonominė sritis, 1924 (tarp Armėnijos ir Irano teritorijų) – Nachičevanės Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika.
Iki 6–7 dešimtmečio Baku buvo svarbiausias SSRS naftos tiekėjas. Siekdama daugiau gauti ir perdirbti Azerbaidžano naftos SSRS investavo daug lėšų naujiems pramonės centrams (Dakəsənui, Mingəçəvirui, Sumqayıtui) kurti. Vykdant kolektyvizaciją sugriautas tradicinis Azerbaidžano kaimas, įsivyravo agrarinė monokultūra (auginta daugiausia arbata). Azerbaidžanas patyrė visoje SSRS vykdytas komunistinio režimo represijas. Vis dėlto jis tapo gana urbanizuota industrine agrarine šalimi. 1988 02 Kalnų Karabache kilo ginkluotas konfliktas su armėnais (1991 pabaigoje armėnai įkūrė savarankišką Kalnų Karabacho Respubliką).
Nepriklausomybės laikotarpis
1991 08 29 paskelbus Azerbaidžano nepriklausomybę buvo panaikinta Kalnų Karabacho autonomija, jis padalytas į Tərtəro ir Şuşos rajonus. Konfliktas labai paveikė Azerbaidžano vidaus politiką. 1991 pabaigoje Azerbaidžano Aukščiausiosios Tarybos prezidentu išrinktas komunistų vadovas A. Mutalibovas, apkaltintas Kalnų Karabacho praradimu, 1992 03 atsistatydino. 1992 05 valdžią perėmė Azerbaidžano liaudies frontas. Per 1992 06 rinkimus prezidentu išrinktas jo vadovas A. Elçibey tęsė karą, priešinosi Azerbaidžano narystei Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje. 1993 06 jį nuvertė kariuomenės remiamas H. Aliyevas, per 1993 10 rinkimus jis buvo išrinktas prezidentu (1998 perrinktas). 1993 Azerbaidžanas tapo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos nariu. Pagal 1994 07 Azerbaidžano ir Armėnijos susitarimą karo veiksmai Kalnų Karabache nutraukti 1994 05, bet regiono problema nebuvo išspręsta. Azerbaidžanas tebelaiko Kalnų Karabachą savo teritorija.
H. Aliyevas (kairėje) ir Rusijos prezidentas B. Jelcinas pasirašo abiejų šalių draugystės ir bendradarbiavimo sutartį (Maskva, 1997)
1994 10, 1995 03 ir 08 kai kurie aukšti pareigūnai mėgino įvykdyti valstybės perversmus. 1995 priimta nauja konstitucija suteikė prezidentui daugiau įgaliojimų. H. Aliyevo partija Naujasis Azerbaidžanas (Yeni Azərbaycan) laimėjo 1995 11 ir 2000 11 parlamento rinkimus. Naftos gavyba ir eksportas lėmė šalies ekonomikos plėtrą, smarkiai veikė šalies vidaus ir užsienio politiką. Nepriklausomybės metais Azerbaidžanas suartėjo su Turkija (1994 draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, 1996 karinis susitarimas) ir Iranu, kurie, greta Rusijos, tapo jo svarbiausiais ekonominiais ir politiniais partneriais.
1477
Azerbaidžanas 21 amžiuje
Po H. Aliyevo mirties prezidentu 2003 išrinktas jo sūnus I. Əliyevas (2008, 2013, 2018 perrinktas; po 2009 konstitucinio referendumo prezidento kadencijų ribojimas panaikintas). Jis tęsė tėvo politiką, ėmė artimiau bendradarbiauti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (2004 pasiuntė 150 karių į Iraką) ir kitomis Vakarų valstybėmis. Šalies ekonominė gerovė toliau grindžiama iš naftos ir dujų gaunamomis lėšomis. 2005, 2010, 2015 ir 2020 parlamento rinkimus vėl laimėjo dabar jau I. Əliyevo vadovaujamas Naujasis Azerbaidžanas. Opozicija kaltina Azerbaidžano vadovybę pažeidinėjant demokratines laisves, autoritariškumu (žurnalo The Economist 2018 sudarytame demokratijos indekse Azerbaidžanas užėmė 149 vietą tarp 167 valstybių).
2020 09 27 atsinaujino Armėnijos ir Azerbaidžano kariniai susirėmimai Kalnų Karabache. Tarpininkaujant Rusijai 11 09 sudarytas abiejų šalių susitarimas, kuriuo nutrauktos Armėnijai nesėkmingos daugiau kaip 6 savaičių kovos (žuvo daugiau kaip 1400 žm., tūkstančiai paliko savo namus). Armėnija sutiko perleisti Azerbaidžanui kai kurias Kalnų Karabacho dalis, kurias ji kontroliavo nuo 20 a. 10 dešimtmečio. Kalnų Karabache dislokuoti Rusijos kariniai daliniai, saugantys transporto koridorių, jungiantį Armėniją ir Kalnų Karabachą.
Nuo 1992 Azerbaidžanas yra Jungtinių Tautų, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, nuo 2001 – Europos Tarybos narys.
2271
Azerbaidžano konstitucinė santvarka
Azerbaidžano partijos ir profsąjungos
Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos