Blaise Pascal

Pascal Blaise (Blezas Paskãlis) 1623 06 19Clermont-Ferrand 1662 08 19Paryžius, prancūzų matematikas, fizikas, filosofas ir rašytojas. Traktate apie kūgio pjūvius (Essai pour les coniques), kurį parašė būdamas 16 metų, įrodė vieną pagrindinių projekcinės geometrijos teiginių vadinamąją Pascalio teoremą. 1642 sukonstravo sudėties ir atimties skaičiavimo mašiną (kaip tik dėl to viena programavimo kalbų pavadinta jo vardu; Pascal). Svarbūs jo darbai daugelyje matematikos sričių: atrado bendrą sveikųjų skaičių dalumo požymį, pateikė originalų binominių koeficientų skaičiavimo metodą (vadinamąjį Pascalio trikampį; aritmetinis trikampis), apibrėžė matematinės indukcijos metodą ir juo naudojosi, plėtojo figūrų tūrio ir jų paviršių ploto integralinius skaičiavimo metodus, pagrįstus geometrija. 1654, pradėjęs domėtis azartiniuose lošimuose pasitaikančių atsitiktinių įvykių vertinimu, ėmė susirašinėti su P. de Fermat (Prancūzija); šie laiškai laikomi tikimybių teorijos kūrimo pradžia. Su G. Galilei ir S. Stevinu sukūrė klasikinės hidrostatikos pagrindus; jo vardu pavadintas vienas hidrostatikos dėsnių (Pascalio dėsnis), t. p. slėgio matavimo vienetas (paskalis). Bandymais patvirtino E. Torricelli spėjimą apie atmosferos slėgio egzistavimą. Nuo 1650 ėmė domėtis filosofijos ir religijos problemomis: jansenizmo religiniu mokymu, etika; etikos diskusijas su jėzuitais aprašė veikale Laiškai provinciolui (Lettres provinciales, 1656–57; laikomas prancūzų satyrinės prozos šedevru).

Filosofijoje daugiausia nagrinėjo tikėjimo, pažinimo, gyvenimo prasmės, išganymo klausimus. Svarbiausiame filosofijos veikale Pono Pascalio mintys apie religiją ir kai kuriuos kitus dalykus...(Pensées de M. Pascal sur la religion et sur quelques autres sujets..., išleistas 1669, lietuvių kalba pavadinimu Mintys 1997) žmogų vaizdavo kaip nieką begalinėje Visatoje, bet kartu ir kaip didį, pajėgų pažinti ir užvaldyti esamybę, mąstymu aprėpti visą būtį. Skyrė matematinę (abstraktus, taisyklėmis pagrįstas mokslinis samprotavimas) ir įžvalgią (siekimas tiesos remiantis intuicija ir spėjimu, be įrodymų ir aiškių pagrindų) dvasią. Žmogus, kaip baigtinė ir begalinė būtybė, yra prieštaravimas savyje, apmąstydamas save tampa nesuvokiamybe. Širdį aiškino kaip ypatingą gebėjimą pažinti antgamtinius dalykus. Kildama pažinimo pakopomis proto logika prieina begalybės paslaptį ir širdies logikos skatinama paneigia save. Žmogaus protas nepajėgia pateikti atsakymo apie išganymo tikrumą, jį garantuoja tik asmeninė religinė patirtis. B. Pascalis suformulavo principą, vadinamą Pascalio lažybomis (pranc. le pari de Pascal): pasiryžimas tikėti yra tarsi lažybos, kuriose žmogus nieko nepraranda, bet gali laimėti viską.

B. Tarasovas Paskalis Vilnius 1985.

1751