Diderot Denis (Deni Didrò) 1713 10 05Langres (Aukštosios Marnos departamentas) 1784 07 31Paryžius, prancūzų filosofas, enciklopedininkas, literatūros ir meno tyrinėtojas, rašytojas. Vienas žymiausių švietėjų. 1723–28 mokėsi Langres’o jėzuitų kolegijoje. Studijavo Paryžiuje. Nuo 1746 kartu su J. Le R. d’Alembert’u bei kitais leido ir redagavo Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną (l’Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers 35 t. 1751–80). Parašė jai apie 1000 straipsnių filosofijos, estetikos, amatų tema. Į Enciklopediją buvo įtraukta ir straipsnių apie Lietuvą. Nuo 1756 lankėsi L. H. Volland (1716–84) literatūriniame salone, su ja susirašinėjo. Nuo 1763 susirašinėjo su Jekaterina II, ji pirko D. Diderot knygas, skyrė bibliotekininko atlyginimą. 1773 kelis mėnesius gyveno Sankt Peterburge (kūrė švietimo, teismų reformas, siūlė konstitucinę valdymo formą).

D. Diderot teigė, kad Enciklopedija ir mokslo veikalai turi būti kritinio pobūdžio. Prisidėjo prie filosofijos, estetikos, literatūros, gramatikos, istorijos mokslų, technikos plėtotės. Tikėjo mokslo pažanga, nepritarė autoritariniam valdymui. Buvo įsitikinęs, kad reikia keisti žmogaus mąstymą, klaidingas nuostatas. Pažinimo šaltiniu laikė sąmonę (jos dėka galima suvokti), o ne prigimtines idėjas. Žmogus ir jo protas yra itin svarbūs, tačiau determinizmas riboja žmogaus valios laisvę. Kritikavo civilizacijos ydas (knyga Bougainville’io kelionės papildymai / Supplément au voyage de Bougainville…, parašyta 1772, išspausdinta 1796). Svarbiausi filosofijos veikalai: Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti (Lettre sur les aveugles à l’usage de ceux qui voient 1749, lietuvių kalba 1977), Filosofinės mintys (Pensées philosophiques 1746; knyga viešai sudeginta Paryžiuje), Mintys apie gamtos interpretavimą (Pensées sur l’interprétation de la nature 1754), d’Alembert’o sapnas (Le Rêve d’Alembert 1769). Estetikos veikaluose D. Diderot teigė, kad meno kūrinys turi būti paprastas ir suprantamas, bet ne primityvus. Svarbu veikti protą ir jausmus, mokyti, šviesti, spręsti visuomenės problemas. Menininkas turi būti sąmoningas pilietis, aukštinti dorovę, smerkti ydas. Meną laikė gamtos mėgdžiojimu; grožis egzistuoja atskirai nuo žmogaus sąmonės. Grožio kūrimas – pamėgdžiojimo aktas, kurio elementas yra paprastumas. Gražu yra viskas, kas skatina ryšius įvairiapusėje visumoje. Šiuo teiginiu paremta ir D. Diderot menotyros koncepcija (Esė apie dailę / Essai sur la peinture 1765, Parodos / Salons 1759–81). Teatrą laikė būtinu civilizuotai visuomenei. Kritikavo klasicistinę prancūzų dramą, kūrė miestelėnų pjesės teoriją (Paradoksas apie aktorių / Le Paradoxe sur le comédien 1830, fragmentas lietuvių kalba 1978, Apie draminę poeziją / De la poésie dramatique 1759, fragmentas lietuvių kalba 1978). Teigė, kad tragedijos rimtį reikia sieti su komedijos realijomis, vietoj klasicistinės dramos išskirtinių charakterių vaizduoti žmogų visuomenėje (conditions). Trečiojo luomo atstovai turį tapti tragedijos objektu, kad būtų galima atskleisti visuomeninius prieštaravimus. D. Diderot’o dramos teorija turėjo įtakos G. E. Lessingui ir kitiems 18 amžiaus rašytojams. Parašė dramų (Neteisėtas sūnus / Le Fils naturel 1757, Šeimos galva / Le Père de famille 1758), apysakų (Vienuolė / La Religieuse 1760, lietuvių kalba 1955, Ramo sūnėnas / Le Neveu de Rameau 1762, lietuvių kalba 1958, Žakas fatalistas ir jo ponas / Jacques le Fataliste et son maître 1773, lietuvių kalba 1982).

Denis Diderot

R: Rinktiniai ateistiniai raštai Vilnius 1959. L: E. Kuosaitė Deni Didro Kaunas 1960.