Didysis Oriono ūkas

Didỹsis Oriòno kas, Oriòno kas, M42, NGC 1976, besiplečiantis įkaitusių dujų ir dulkių telkinys. Jo skersmuo apie 40 l.y., masė apie 300 M (Μ – Saulės masė), atstumas nuo Saulės apie 1500 l.y. Šviesus emisinis ir atspindžio ūkas, matomas plika akimi Oriono žvaigždyne (regimasis ryškis 4, kampiniai matmenys 1,5° × 1°); artimiausia aktyvios žvaigždėdaros sritis, priklausanti dideliam (apytiksliai 10°) dujų ir dulkių debesų kompleksui. Didžiojo Oriono ūko dujų švytėjimą sukelia karštų masyvių O ir B spektrinių klasių žvaigždžių grupė (Oriono Trapecija), kuri aplink save jonizuoja vandenilį sukurdama HII sritį (jonizuotojo vandenilio sritis). Didįjį Oriono ūką stebėdamas pro teleskopą 1610 atrado N.‑C. F. de Peirescas (Prancūzija). 1880 Didįjį Oriono ūką nufotografavo H. Draperis (Jungtinės Amerikos Valstijos), tai buvo pirmoji dangaus ūko fotografija.

3056