Didỹsis Vlniaus semas įvyko 1905 12 04–05. Vyko kaip Lietuvių suvažiavimas Vilniuje, nutarimus priėmė kaip Pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas Vilniuje. Nuo 1906 pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus seimu, šis pavadinimas įsigalėjo 1918–40.

Per Rusijos 1905–07 revoliuciją, ypač po caro Spalio septynioliktosios manifesto, Lietuvoje politinės veiklos sąlygos tapo laisvesnės. Tuo naudodamasi lietuvių inteligentija iš Rusijos administracijos gavo sutikimą sušaukti Lietuvių suvažiavimą. Pagrindiniai sušaukimo iniciatoriai – J. Basanavičius ir J. Kriaučiūnas. 1905 11 01 lietuviškų partijų ir nepartinės inteligentijos atstovų išrinktas Organizacinis komitetas 1905 11 11 laikraštyje Vilniaus žinios paskelbė Atsišaukimą į lietuvių tautą, kviečiantį tautos atstovus į Lietuvių suvažiavimą. Paskelbus Atsišaukimą Lietuvos valsčiuose ir parapijose pradėti rengti mitingai, kuriuose išrinkti atstovai į suvažiavimą.

Seimo posėdžiai vyko 1905 12 04–05 Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija). Į jį atvyko apie 2000 atstovų, daugiau kaip 1000 jų buvo valsčių ir parapijų išrinkti delegatai, dalyvavo ir Sankt Peterburgo, Maskvos, Rygos, Talino, Kijevo, Varšuvos, kitų Rusijos imperijos miestų, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovai. Atstovauta visiems lietuvių visuomenės sluoksniams; daugiausia buvo valstiečių (50–70 %), inteligentijos (30–40 %) atstovų, mažiau stambiųjų žemvaldžių, darbininkų, amatininkų. Politiniu požiūriu atstovauta Lietuvos socialdemokratų partijai, Lietuvių demokratų partijai, besiformuojančioms politinėms grupuotėms (tautiniams demokratams, Lietuvos valstiečių sąjungai, krikščionims demokratams).

Į Seimo prezidiumą išrinkti svarbiausių politinių jėgų atstovai: J. Basanavičius (nuo nepartinių), A. Smetona (nuo Lietuvių demokratų partijos), S. Kairys (nuo Lietuvos socialdemokratų partijos), P. P. Būčys (nuo krikščionių demokratų) ir J. Stankūnas (nuo ūkininkų). Posėdžiams pirmininkavo J. Basanavičius, A. Smetona ir (galbūt) S. Kairys.

Seimas atmetė organizatorių pasiūlytą darbotvarkę (pranešimai apie lietuvybės praeitį ir dabartį, caro Spalio septynioliktosios manifestą ir kita). Per keturis Seimo posėdžius aptarta svarbiausios lietuvių tautos problemos: Lietuvos ir Rusijos padėtis bei reformų reikalingumas, Lietuvos autonomijos (ir taktikos jai iškovoti), žemės, mokyklų Lietuvoje klausimai. 1905 12 05 Seimas visais balsais priėmė nutarimus Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje, Lietuvos autonomija, Kokiu būdu iškovoti autonomiją, Valsčiai ir mokyklos. Šiuose nutarimuose Rusijos valdžia paskelbta didžiausiu priešu, prieš kurį reikia kovoti kartu su kitomis Rusijos imperijos tautomis. Suformuluotos Lietuvos savivaldos kūrimo gairės, iškeltas autonomijos lietuvių gyvenamoje teritorijoje su demokratiškai išrinktu Seimu Vilniuje reikalavimas. Numatyta, kad siekiant autonomijos reikia keisti esamą santvarką, o kol tai nepadaryta, lietuviai turėtų nemokėti mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas ir kita. Nutarta valsčių įstaigose, mokyklose vartoti lietuvių kalbą. Priimtas specialus nutarimas dėl lietuvių kalbos Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, smerkiantis katalikų kunigų vykdomą lietuvių lenkinimo politiką.

Didysis Vilniaus seimas nesukūrė organizacinio centro, galinčio garantuoti nutarimų įgyvendinimą, tačiau nutarimai buvo paskelbti Vilniaus žiniose, išspausdinti specialiame lapelyje 36 000 egzempliorių tiražu ir išplatinti po visą kraštą. Į provinciją nutarimų vykdyti išvyko lietuvių politinių partijų atstovai. 1905 12 06–19 Lietuvos miesteliuose ir kaimuose vyko mitingai, per kuriuos gyventojai buvo supažindinti su Didžiojo Vilniaus seimo nutarimais; tai itin sustiprino tautinį revoliucinį judėjimą. Po mitingų daugelyje vietovių buvo nušalinta senoji valsčių valdžia, mokytojai rusai pakeisti lietuviais, policininkai nuginkluoti, atsisakyta mokėti mokesčius.

1905 12 pabaigoje Rusijos valdžia ėmėsi masinių represijų ir iki 1906 04 nuslopino tautinį revoliucinį judėjimą. Nuo 1906 pavasario vyko Didžiojo Vilniaus seimo ir tautinio revoliucinio judėjimo dalyvių teismo procesai. Kadangi sušaukti Didįjį Vilniaus seimą carinė valdžia netrukdė, dalyvavimas jame netapo svarbiausiu įkalčiu. Seimo dalyviai dažniausia kaltinti jo nutarimų vykdymu, t. y. ginkluoto sukilimo kurstymu, antivyriausybine veikla, kėsinimusi nuversti esamą santvarką. Kai kurie jų nuteisti iki 7 metų kalėti arba ištremti į Sibirą.

Dėl Didžiojo Vilniaus seimo ir tautinės revoliucijos poveikio Rusijos valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų ir panaikinti daugelį kultūrinių apribojimų: pradinėse mokyklose leista dirbti mokytojams lietuviams, lietuvių kalbą dėstyti kaip atskirą dalyką, spauda galėjo laisviau veikti ir kita. Didysis Vilniaus seimas pagreitino lietuvių politinių partijų kūrimąsi. Per Seimą ir vos jam pasibaigus įvyko Lietuvos valstiečių sąjungos, Tautiškosios lietuvių demokratų partijos steigiamieji suvažiavimai, Lietuvos socialdemokratų partijos, krikščionių demokratų susirinkimai. Jų nutarimams didelę įtaką padarė Didžiojo Vilniaus seimo rezoliucijos.

Didysis Vilniaus seimas tapo svarbiu lietuvių nacijos telkimosi įvykiu, suvienijo lietuvių visuomenę, jos vardu iškėlė artimiausius tikslus (Lietuvos autonomija), pasiūlė galimą etnopolitinę orientaciją (nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas lietuvių etninės bendrijos pagrindu). Seimo nutarimais, siekdamos nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, vėliau, ypač 1915–17, rėmėsi lietuvių politinės partijos, įvairūs susivienijimai, konferencijos, suvažiavimai.

L: E. Motieka Didysis Vilniaus seimas Vilnius 1996 22005.

-Pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas Vilniuje; -Lietuvių suvažiavimas Vilniuje; -seimas; -Vilniaus seimas