Didžióji láisvių chártija (lot. Magna Charta Libertatum, angl. The Great Charter), Anglijos karaliaus Jono Bežemio 1215 06 15 raštas, kuriuo jis, paklusdamas Bažnyčios, baronų, riterių ir miestiečių reikalavimams, apribojo karaliaus valdžią. Susidėjo iš preambulės ir 63 straipsnių. Chartija skelbė Bažnyčios laisvę, garantavo, kad karalius laikysis įsipareigojimų savo vasalams – baronams, baronus galės teisti tik perų teismas, riteriams ir laisviesiems valstiečiams nebus didinami mokesčiai ir prievolės. Miestiečiams patvirtinti vienodi matai ir saikai, miestų, prekybos ir pirklių teisės. Numatyta reformuoti įstatymus ir teisę, kontroliuoti karaliaus valdininkų elgesį, o paties karaliaus valdžiai kontroliuoti – sudaryti Karalystės tarybą iš 25 baronų. Didžioji laisvių chartija pradėjo konstitucinį karaliaus valdžios apribojimą ir ilgainiui tapo ne tiek taikomuoju įstatymu, kiek Anglijos teisės principų šaltiniu. Yra išlikę Chartijos 4 ištisiniai originalais vadinami dokumentai (du – Britų muziejuje, po vieną Lincolno ir Salisbury katedrose).

1412