Ddžiojo kunigáikščio rãštinė, Ddžiojo kunigáikščio kanceliãrija, Lietuvõs ddžiojo kunigáikščio rãštinė. Raštininkų prireikė susikūrus Lietuvos valstybei, ypač po Mindaugo krikšto ir karūnavimosi 1251–53. Jais dažniausiai dirbo čia įsikūrę katalikų kunigai ir vienuoliai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dokumentų naujakrikštams lietuviams daugumą 1387–90 parašė Lenkijos karaliaus kanceliarijos pareigūnai. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio raštinė buvo kuriama Lenkijos pavyzdžiu; teisinis pagrindas – Horodlės sutartis (1413). Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis sukomplektavo raštinę iš lenkų, vokiečių, gudų, vieno kito lietuvio (iš viso žinoma 15–17 to meto Didžiojo kunigaikščio raštinės raštininkų). Valstybės dokumentai buvo rašomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiose vietovėse, saugomi Krašto ižde Trakų pilyje, nuo 16 a. pradžios – Vilniaus pilyje. Valdant Vytautui Didžiajam įsivyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų (senoji baltarusių, arba rutėnų) kalba. Spartėjant šalies socialinei ekonominei raidai 15 a. rašto dokumentus imta vis plačiau naudoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus poreikiams. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikais (valdė 1440–92) raštinei ėmė vadovauti valdovo skiriamas kancleris. Joje buvo iždas, kuriame saugoti dokumentai; iš jų nuorašų sudarytų registrų knygų ilgainiui susidarė Lietuvos Metrika. 16 a. pirmajame ketvirtyje Didžiojo kunigaikščio raštinės darbas pertvarkytas. Nuo 1522 kancleris Albertas Goštautas įvedė raštininkų priesaiką. Iš raštininkų reikalauta vykdyti valdovo ir kanclerio nurodymus, be jų žinios neišdavinėti ir nerašyti jokių raštų, saugoti paslaptis. Raštinės išduodamus dokumentus imta pasirašinėti valdant Žygimantui Senajam (1506–48), be raštininko parašo jie negaliojo. Per 1564–66 reformas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nustatė, kad Didžiojo kunigaikščio raštinė turi turėti 5 nuolatinius raštininkus, šeštuoju laikytas krašto iždininkas. 17–18 a. Didžiojo kunigaikščio raštinė, palyginus su kitomis, buvo tobuliausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Rašymui naudota pergamentas, popierius ir vaškuotos lentelės. 15–16 a. sandūroje atsirado dokumentų falsifikatų. Už valdovo rašto falsifikavimą Lietuvos Statute nusikaltėliui numatyta sudeginimo, už kitų pareigūnų – pakorimo (kaklo) bausmė.

L: M. Kosman Kancelaria wielkiego księcia Witolda / Studia żródłoznawcze t.14 1969.

1133