Ddžiojo kunigáikščio tarýba, 13 a.–15 a. pradžios Lietuvos karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo patariamoji ir parankinė institucija. Mindaugui esant karaliumi (1253–63) vadinta Karaliaus taryba. Retkarčiais vadinta Geriausiųjų taryba. Iš pradžių sudarė valdovo artimieji (broliai, sūnūs, brolėnai, seserėnai), paklusę jam žemių kunigaikščiai, stambiausi vietininkai. 13–14 a. į Didžiojo kunigaikščio tarybą būdavo kviečiami ir misijų koncesijas gavę vienuoliai (pranciškonai, dominikonai). Po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto (1387) jai priklausė ir vyskupai. 13–14 a. didžiausią įtaką taryboje turėjo valdovo šeimos nariai. Jos sudėtis, teisės ir funkcijos nebuvo reglamentuotos, valdovas ją šaukdavo savo nuožiūra. Ypatingais atvejais šaukta didesnė vietininkų ir kariauninkų sueiga. Valdovas išklausydavo jos nuomonę, nors galėjo jos nepaisyti. Be tarybos valdovas negalėjo valdyti valstybės, ypač spręsti kasdienių administravimo reikalų. 1387 atsiradus vyskupų, 1414 – Vilniaus ir Trakų vaivadų pareigybėms, ėmė klostytis reglamentuotos sudėties Didžiojo kunigaikščio tarybos branduolys, o valdovo artimųjų reikšmė mažėjo. Pradėjus įteisinti bajorų luomą tarybos reikšmė didėjo – ji ėmė įgyti feodalų aukščiausiojo sluoksnio atstovaujamojo organo bruožų. Didžiojo kunigaikščio taryba darė įtaką 15 a. 3 dešimtmečio pabaigos–4 dešimtmečio politiniams įvykiams (kai Vytautas Didysis bandė karūnuotis, kai buvo įtvirtinama didžiųjų kunigaikščių Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero Jogailaičio valdžia). 15 a. Didžiojo kunigaikščio taryba virto Ponų Taryba.

683

L. Korczak Litewska rada wielkoksiężęca w XV wieku Kraków 1998.

Geriausiųjų taryba; Karaliaus taryba