Didžiõsios Britãnijos literatūrà. Kuriama daugiausiai anglų kalba. Be anglų literatūros, skiriamos dar nacionalinės airių (Airijos literatūra), škotų (Škotijos literatūra) literatūros ir valų literatūra. Daugelio angliškai rašančių airių, škotų ir valų kilmės rašytojų kūryba priskiriama tiek anglų, tiek airių, škotų arba valų literatūrai.

Anglų literatūros pradžia (5–6 amžius)

5–6 amžius – anglų literatūros pradžia. Iš pradžių tai buvo sakytinė liaudies kūryba, kurios pavyzdžių beveik neišliko. Ankstyviausi rašto paminklai – iš 7–8 amžiaus. Senosios anglų (anglosaksų) kalbos laikotarpio literatūrą (iki 1100) sudaro gentinės visuomenės papročius ir pasaulėjautą reiškiančios liaudies dainos, eiliuotos mįslės, sentencijos, elegijos, herojinis epas Beovulfas (sukurtas 8 a. pirmoje pusėje, užrašytas 10 a.), krikščioniškos giesmės, Biblijos parafrazės, poemos apie šventuosius (Caedmonas, Cynewulfas, 8 amžius). Proza sukurta istorinių ir filosofinių raštų anglosaksų (Aelfricas, apie 955–apie 1020, Wulfstanas, apie 950–apie 1023, Anglosaksų kronika, pradėta rašyti 9 a.) ir lotynų (Beda, Alkuinas) kalbomis. Po normandų užkariavimo prasidėjusiam vidurinės anglų kalbos laikotarpiui (1100–1500) būdinga prancūzų kalbos ir kultūros įtaka. Literatūra buvo kuriama lotynų, prancūzų ir anglų kalbomis. Lotynų kalba parašyta teologinių traktatų, istorinių kronikų, religinės poezijos. Valų autoriaus Godfrido Monmutiečio (apie 1100–54) metraštyje Britanijos karalių istorija (Historia Regum Britanniae apie 1137) pirmą kartą panaudoti karaliaus Artūro legendų motyvai. Prancūzų kalba parašyta eiliuotų riterinių romanų (Benoît de Sainte-Maure’as, 12 a. pirma pusė, R. Wace’as), didaktinių poemų. Iš literatūros anglų kalba pažymėtini eiliuoti riteriniai romanai (Layamono Brutas / Brut apie 1200, anoniminis Karalius Hornas / King Horn apie 1225), didaktinės poemos, religinė ir pasaulietinė lyrika. 13 a. viduryje atsirado fablio žanro eiliuotų pasakojimų. Prancūzų ir anglų kalbomis parašytiems riteriniams kūriniams būdingos kelios motyvų grupės (antikos, orientalinė, keltų, prancūzų, anglų). 14 a. įsivyravo literatūra anglų kalba. Bendrinės anglų kalbos formavimuisi turėjo reikšmės J. Wycliffe’o ir jo bendradarbių Biblijos vertimas (1380–84). Anglų literatūra suklestėjo 14 a. antroje pusėje. Atgijo riteriniai romanai (anoniminiai Seras Gaveinas ir Žaliasis riteris / Sir Gawayne and the Grene Knight apie 1370, Artūro mirtis / Morte Arthure, 14 a. pabaiga), kurtos pamokomosios ir eleginės poemos. W. Langlando alegorinėje didaktinėje poemoje Artojas Petras (Piers Plowman apie 1362, antroji redakcija apie 1377) aukštinamas tiesos siekimas, sąžiningumas ir darbštumas, smerkiamos visuomenės ydos. Didaktinių poemų lotynų, prancūzų ir anglų kalbomis sukūrė J. Goweris (apie 1330–1408). Žymiausias anglų viduramžių rašytojas G. Chauceris parašė įvairių žanrų poemų, t. p. pasakojimų rinkinį Canterbury pasakojimai (The Canterbury Tales, parašyta apie 1387–1400, išspausdinta 1478). Pasakojimai pasižymi tikroviškais gyvenamojo meto buities, žmonių paveikslais, sodriu humoru, minties laisvumu. 15 a. rašytinė poezija sumenko, klestėjo liaudies kūryba, ypač baladės (svarbiausios – apie Robiną Hudą). Formavosi grožinė proza (T. Malory, riterinis romanas). 15 a. antroje pusėje pradėtos spausdinti knygos. Miestuose plito 13 a. atsiradusi drama – misterijos, mirakliai, moralitė.

16–18 amžius

16 a. literatūros raidai didelę įtaką turėjo naujõsios (bendrinės) anglų kalbos susiformavimas. Anglų tautinės kultūros ir literatūros plėtotę lėmė socialiniai ir politiniai poslinkiai, mokslo pažanga, reformacija ir humanizmo idėjos, tautinės savimonės stiprėjimas, kultūriniai ryšiai su Europos žemyno šalimis. Utopijos (lotynų kalba 1516, anglų kalba 1551) autorius T. More’as – anglų renesanso prozos pradininkas – artimai bendravo su Erazmu Roterdamiečiu. Renesanso laikotarpiu (16 a.–17 a. pradžia) susikūrė literatūros pagrindiniai žanrai. Iš prozos žanrų pažymėtini istoriniai pasakojimai ir kelionių aprašymai, pastoralinis (Ph. Sidney), eufuistinis (J. Lyly), pikareskinis ir miesto buities (T. Deloney, T. Nashe’as, T. Dekkeris) romanas. Filosofas F. Baconas davė pradžią esė žanrui. Soneto pradininkai anglų lyrikoje – T. Wyattas ir H. H. Surrey (1518–47). Jį ištobulino Ph. Sidney ir E. Spenseris, kuris t. p. kūrė poemas ir pastoralinę poeziją. Iš vėlesnių poetų pažymėtini S. Danielis (1562?–1619), M. Draytonas (1563–1631), metafizinės mokyklos atstovai J. Donne’as, A. Marvellis. Labiausiai suklestėjo dramaturgija, sujungusi anglų tautinės dramos ir antikinio teatro patirtį. Komedijai pradžią davė J. Heywoodas, N. Udallis (apie 1505–56). Pirmąją istorinę dramą parašė J. Bale’is (1495–1563), pirmąją tragediją – T. Nortonas (1532–84) su T. Sackville’iu (1536–1608). Dramaturgai elžbietiečiai J. Lyly, G. Peele’is, R. Greene’as, T. Kydas, C. Marlowe, priklausantys Universitetų protų (University Wits) grupei, savo komedijomis ir tragedijomis paruošė dirvą žymiausiam elžbietiečiui W. Shakespeare’ui. Jo tragedijose, istorinėse dramose keliamos filosofinės žmogaus būties problemos, sukurti psichologiškai sudėtingi, konfliktiški charakteriai, komedijose reiškiamas renesansinis gyvenimo džiaugsmas. W. Shakespeare’o kūryba turėjo didelę įtaką anglų ir pasaulinės dramaturgijos raidai. Vėlesni žymūs Renesanso dramaturgai: B. Jonsonas, papročių komedijos pradininkas, T. Dekkeris, T. Middletonas, J. Websteris, F. Beaumontas ir J. Fletcheris, T. Heywoodas, Ph. Massingeris. Nuo 17 a. 3 dešimtmečio dramos svarba pradėjo menkėti, o parlamente įsigalėjus puritonams 1642 teatrai buvo uždaryti. Pilietinių karų ir valstybinių perversmų laikotarpiu (1640–89) svarbiausią vietą literatūroje užėmė epinė poema ir proza. Žymiausias 17 a. vidurio rašytojas J. Miltonas Biblijos siužetais parašė poemų, kuriose kėlė žmogaus ir visos žmonijos likimo problemas. S. Butleris sukūrė satyrinę poemą. J. Bunyanas savo alegoriniais didaktiniais kūriniais padėjo pagrindus tolesnei anglų prozos raidai. Restauravus monarchiją (1660) buvo atgaivintas teatras, kuriame įsivyravo klasicizmo poetika. Tragedijas kūrė J. Drydenas, T. Otway, komedijas – W. Wycherley, W. Congreve’as, G. Farquharas. 18 a. literatūrą veikė šviečiamosios idėjos. Sparčiai plėtojosi žurnalistika, eseistika, periodinė spauda (J. Arbuthnotas, J. Addisonas, R. Steele’is). Ankstyvajam laikotarpiui būdinga klasicistinės poetikos satyrinė bei filosofinė (A. Pope’as) ir idilinė gamtos (J. Thomsonas) poezija, tragedijos, komedijos. Ilgainiui įsivyravo romano žanras. Naujųjų laikų romanui pradžią davė D. Defoe, kuris nagrinėjo žmogaus, kaip socialinės būtybės, prigimtį. Anglijos visuomenės satyrinį paveikslą sukūrė J. Swiftas. Psichologinės prozos užuomazgos ryšku S. Richardsono epistoliniuose papročių romanuose. H. Fieldingas ir T. Smollettas plėtojo pikareskinio romano, anglų humoro tradicijas, sukūrė visuomeninio gyvenimo panoramą. Miestelėnų dramos pradininkai buvo G. Lillo ir E. Moore’as (1712–57), satyrines komedijas rašė J. Gay ir R. B. Sheridanas. Pažymėtina leksikografo, literatūros kritiko, eseisto S. Johnsono kūryba.

18 a. antroje pusėje literatūroje išryškėjo naujos tendencijos. Poezijoje žymu emocinis ir meditatyvinis pradai (E. Youngas, T. Gray, W. Collinsas), prozoje – dėmesys personažų vidiniams išgyvenimams, jausmams (L. Sterne’as, O. Goldsmithas). Kaimo žmonių kasdienybė atsispindi poeto G. Crabbe’o kūryboje. Pradėta spausdinti ir populiarinti liaudies kūrybą (T. Percy), autentiškus ir tariamus viduramžių kūrinius (J. Macphersonas, T. Chattertonas). Susiformavo gotikinis romanas (H. Walpole’is, W. Beckfordas, A. Radcliffe, M. G. Lewisas). Šio romano tradicijas su visuomenine problematika derino W. Godwinas. Žymiausi 18 a. pabaigos poetai – škotas R. Burnsas ir W. Blake’as.

772

18 a. pabaiga–19 a. pradžia (romantizmas)

Romantizmo literatūros pradininkai – W. Wordsworthas ir S. T. Coleridge’as, kurių poezijos rinkinio Lyrinės baladės (Lyrical Ballads 1798) antrojo leidimo (1800) įžanga laikoma Ežerų mokyklos manifestu. Jame reikalaujama poezijos spontaniškumo, vaizduoti kaimo gyvenimą ir gamtą. Šiai poetų grupei priklausė ir R. Southey. Ežerų mokyklai artimi poetai ir eseistai Ch. Lambas, W. S. Landoras, W. Hazlittas, T. De Quincey. Škotų liaudies balades, legendas rinko, leido ir jų motyvais kūrė W. Scottas. Žymiausi anglų romantikai – G. Byronas, P. B. Shelley, J. Keatsas. Jų kūrybai būdinga dramatizmas, laisvės, maišto, kovos idėjos, idealaus grožio ir skausmo, filosofiniai motyvai. Poetas T. Moore’as poetizavo airių nacionalinio išsivadavimo kovas. W. Scottas sukūrė istorinio romano žanrą ir teoriją. J. Austen romanuose tęsiamos 18 a. papročių romano tradicijos, vaizduojama anglų vidurinės klasės gyvensena, gilinamasi į individo psichologiją. Poetas ir publicistas L. Huntas leido liberalių nuostatų žurnalus The Examiner, The Liberal. Gotikinius romanus rašė Ch. R. Maturinas, M. Shelley. Romantinius romanus parodijavo satyrikas prozininkas ir poetas T. L. Peacockas. 19 a. pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje buvo vykdomos socialinės ir ekonominės reformos, užkariaujamos naujos kolonijos, pradėjo valdyti karalienė Viktorija (1837–1901). 3–5 dešimtmetyje vyko anglų darbininkų politinis judėjimas. Kritinės socialinės idėjos atsispindėjo čartizmo literatūroje. Čartistams artimi poetai T. Hoodas, E. Browning rašė apie sunkų vaikų ir moterų darbą. 19 a. 3 dešimtmetyje įsivyravo realizmo proza. Ch. Dickensas vaizdavo žemųjų ir vidurinio sluoksnių gyvenimą didmiesčiuose, kritikavo socialines, politines, teismų, mokymo ir kitas sistemas bei ekonomikos teorijas. W. M. Thackeray kėlė socialines, etines problemas, satyriškai vaizdavo visuomenės snobizmą, parodijavo gotikinį ir kriminalinį romanus. E. C. Gaskell rašė apie pramonės darbininkų, kaimo žmonių, moterų gyvenimą. Seserys A. Brontë, C. Brontë ir E. J. Brontë gilinosi į moterų problemas, atskleidė jų aistras, svajones. A. Trollope’as vaizdavo provincijos dvasininkų papročius, plėtojo socialines ir politines temas. Moterų gyvenimo vaizdai būdingi B. Disraeli, socialinė satyra – S. Butlerio romanams. Socialines reformas ir krikščioniškąjį socializmą propagavo Ch. Kingsley. Buvo kuriami istoriniai (E. G. Bulweris-Lyttonas, W. H. Ainsworthas, 1805–82, W. M. Thackeray, Ch. Dickensas, Ch. Reade’as, Ch. Kingsley), gotikiniai, kriminaliniai, nuotykių (F. Marryatas, E. G. Bulweris-Lyttonas, W. H. Ainsworthas, W. Collinsas, H. R. Haggardas) romanai. É. Zola natūralizmo ir Ch. Dickenso kritinės socialinės tendencijos susipina Ch. Reade’o, G. Moore’o, R. Gissingo, E. A. Bennetto kūryboje. Individo psichologines problemas romanuose nagrinėjo G. Eliot. Lygiagrečiai su realizmu formavosi ir vėlyvojo romantizmo (neoromantizmo) literatūra. A. Tennysono poezijoje keliami dvasingumo klausimai, kuriami muzikiniai efektai, žymu formos eksperimentai. R. Browningo kūrybai būdinga intelektualumas, etinė ir psichologinė problematika, poetinės ir stilistinės naujovės (dramatinis monologas). Literatūrą paveikusias idėjas ir teorijas kūrė filosofai, teologai, sociologai, istorikai: T. Carlyle’is materializmui, utilitarizmui priešino viduramžių meno, darbo, tikėjimo dvasingumą ir grožį, J. H. Newmanas skelbė krikščionybės apologiją, J. Ruskinas iškėlė viduramžių meną. Medievistų idėjos labiausiai paveikė prerafaelitus – poetus ir menininkus, kurie protestavo prieš buržua, konvencialų meną, siekė jam grąžinti viduramžių (iki Rafaelio) dvasingumą. D. G. Rossetti, C. Rossetti, W. Morriso kūrybai būdinga romantinis eskapizmas, bėgimas į iliuzijų, mistikos ir utopijų pasaulį, meną. Prerafaelitams priklausė arba buvo artimi G. Meredithas, A. C. Swinburne’as, C. Patmore’as, W. H. Pateris, O. Wilde’as, F. Thompsonas. Estetizmas ir epikūrizmas būdinga E. Fitzgeraldo (1809–83), kuris perkūrė Omaro Chajamo rubajatus, poezijai. Metafizinės mokyklos tradicijas, estetizmo idėjas jungė modernizmo pirmtakas poetas jėzuitas G. M. Hopkinsas. Dekadentizmo idėjas skelbė žurnalas The Yellow Book (1867–1900) ir kiti. E. Learo, L. Carrollio kūrybai būdinga paradoksai, logikos žaismas, absurdo poetika, alogiškumais pagrįstas humoras, satyra. Sąmojingų esė parašė M. Beerbohmas. Neoromantinių nuotykių, istorinių, psichologinių romanų ir novelių sukūrė R. L. Stevensonas, detektyvų – A. C. Doyle’is. R. Kiplingo kūryboje aukštinama Didžiosios Britanijos imperija, iškeliama žmogaus pareiga, vaizduojamas Didžiosios Britanijos kareivių gyvenimas, Rytų buitis, gamta. J. Conrado, G. K. Chestertono prozoje plėtojamos išdavystės, kaltės ir atsakomybės temos. T. Hardy romanuose apie provincijos gyvenimą ryšku fatalizmo idėjos. Vienas žymiausių 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės dramaturgų – G. B. Shaw, sukūręs idėjų dramą.

1016

20–21 amžius

20 a. pradžioje susiklostė modernizmas. Naujam požiūriui į tikrovės ir literatūros ryšį, subjektyviai žmogaus traktuotei, naujai laiko sampratai turėjo įtakos F. Nietzsche’s, O. Spenglerio, H. Bergsono filosofijos teorijos ir S. Freudo, C. G. Jungo psichoanalitinės koncepcijos. Grožiniuose kūriniuose vyravo dėmesys individo psichinei patirčiai, sąmonės ir pasąmonės procesams. Žymiausi anglų modernizmo atstovai: J. Joyce’as ir V. Woolf, įtvirtinę anglų literatūroje sąmonės srauto techniką, t. p. D. H. Lawrence’as, T. S. Eliotas, W. H. Audenas, D. M. Thomas. Atsirado intelektualinis, arba idėjų, romanas, kuriame nagrinėjama mokslo ir civilizacijos poveikio žmogaus asmenybei problema. Jo svarbiausi kūrėjai: A. Huxley ir H. G. Wellsas. Vėliau šių romanų tradicijas tęsė G. Orwellas, kuris rašė antiutopinius kūrinius. Greta modernistinės literatūros buvo kuriami ir realistiniai visuomeninės tematikos romanai (E. A. Bennettas, J. Galsworthy), dramos (G. B. Shaw, W. S. Maughamas, H. Granville’is-Barkeris), išryškėjo tragikomiškosios satyros tendencijos (E. A. Waugh). Prarastosios kartos problematika būdinga R. Aldingtono romanams ir apsakymams. Po II pasaulinio karo Didžiosios Britanijos literatūroje žymu egzistencializmo įtaka. Grožinėje kūryboje plėtojamos žmogaus gyvenimo prasmės, kančios, mirties, absurdo temos: prozininkai G. Greene’as, W. Goldingas, J. I. Murdoch, dramaturgai H. Pinteris, E. Bondas, T. Stoppardas, poetai P. A. Larkinas, T. W. Gunnas, T. Hughesas. 6 dešimtmetyje susiformavo literatūrinė grupė Įpykę jaunuoliai. Jai priklausė prozininkai K. Amisas, J. G. Braine’as, J. B. Wainas, A. Sillitoe, S. Barstow, D. Storey, dramaturgai B. Kopsas (g. 1926), J. Osborne’as, J. Ardenas, A. Weskeris, S. Delaney ir kiti. Rašytojai kėlė aktualias socialines, politines ir moralines problemas, reiškė inteligentijos nepasitenkinimą oficialiąja ideologija, išsakė protestą prieš konservatyvumą, puritonišką dorovę, religiją, valdžios sistemą. Atsirado absurdo drama (N. F. Simpsonas, H. Pinteris). 7 dešimtmetyje literatūros kūriniuose eklektiškai derinama šiuolaikinės ir klasikinės raiškos formos, įvairūs stiliai, perkuriama ir transformuojama tradicinė kultūra. Postmodernizmo bruožai ryšku D. Lessing, J. I. Murdoch, J. Fowleso, J. Barneso, G. Swifto (g. 1949) ir kitų romanuose. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios Didžiosios Britanijos literatūrai būdinga didelė temų ir meninių raiškos priemonių įvairovė. Grožinėje kūryboje susipina realybė ir fantazija, atskleidžiamas šiuolaikinis chaotiškas ir absurdiškas pasaulis, parodomos sparčiai kintančios vertybės, žymu juodojo humoro ir absurdo estetika, kalbos eksperimentai, groteskas, vyrauja sudėtingos pasakojimo formos (J. R. R. Tolkienas, L. Durrellas, A. Burgessas, E. C. Tennant, A. Carter, I. R. McEwanas, M. Amisas, J. Winterson, g. 1959). Išryškėjo anglų kalba rašančių emigrantų iš Tautų Sandraugos ir kitų šalių literatūra. Joje atsispindi tautinis savitumas, pasaulėjauta, etninis koloritas: S. Rushdie, T. Mo (g. 1950), K. Ishiguro, B. Okri (g. 1959) ir kiti. Reikšmingą vietą Didžiosios Britanijos literatūroje užima moterų kūryba. Joje gilinamasi į moters gyvenimo ypatumus ir savimonę, akcentuojama izoliacijos, išdavystės, kaltės, praradimo motyvai, moters egzistenciją varžanti tradicinė dorovė, vyrų požiūris į moteris bei elgesys su jomis. Ši problematika ryšku J. Rhys (1894–1979), M. S. Spark, D. Lessing, F. Weldon (g. 1931), E. O’Brien (g. 1932), A. S. Byatt, A. Brookner, M. Drabble, A. Carter, J. Winterson ir kitų kūriniuose.

464

Vertimai į lietuvių kalbą

Lietuvių kalba anglų literatūros kūriniai leidžiami nuo 19 a. pradžios. Pirmieji anglų rašytojų (J. Bunyano, D. Defoe) kūrinių sekimai, perdirbiniai buvo parengti iš lenkų arba vokiečių vertimų ir sekimų. 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje vertimų pagausėjo, pradėta versti iš originalo. Paskelbta senovės anglų poetų (G. Chaucerio, J. Miltono, S. T. Coleridge’o) poetinės kūrybos fragmentų, didžioji dalis Ch. Dickenso, W. Scotto, R. L. Stevensono kūrinių vertimų. Išleista W. Shakespeare’o Raštai (6 tomai), G. Byrono poezijos rinktinė, G. B. Shaw dramų rinkinys, G. K. Chestertono esė rinktinė, teologinių raštų, leidžiama A. Christie kūrinių serija, A. C. Doyle’io Rinktiniai raštai. Išversta R. Aldingtono, B. W. Aldisso, J. Aldridge’o, M. Amiso, W. H. Audeno, J. Austen, D. Bisseto, M. Braggo, J. G. Braine’o, A., C. ir E. J. Brontë, A. Brookner, E. G. Bulwerio-Lyttono, A. Burgesso, R. Burnso, J. Cary, T. Carlyle’io, L. Carrollio, A. C. Clarke’o, W. Collinso, A. J. Cronino, R. Dahlio, M. Drabble, L. Durrello, G. Eliot, T. S. Elioto, H. Fieldingo, E. M. Forsterio, J. Fowleso, J. Galsworthy, W. Goldingo, G. Greene’o, H. R. Haggardo, T. Hardy, A. Huxley, E. Youngo, J. K. Jerome’o, R. Kiplingo, C. Lambo, D. H. Lawrence’o, C. S. Lewiso, K. Mansfield, I. McEwano, A. A. Milne’o, I. Murdoch, G. Orwello, T. M. Reido, S. Rushdie, M. Shelley, P. B. Shelley, A. Sillitoe, J. Swifto, A. Tennysono, W. M. Thackeray, J. R. R. Tolkieno, E. Wallace’o, H. G. Wellso, O. Wilde’o, V. Woolf, W. Wordswortho ir kitų rašytojų kūrinių. Išleista vaikų tautosakos (knyga Motulės Žąsies eilėraščiai 1998), novelių rinktinės Anglų novelė (1974), Anglų novelės (1982), poezijos knyga Iš klasikinės anglų poezijos (1996).

anglų literatūra; Didžiosios Britanijos kultūra

L: E. Kuosaitė Anglų ankstyvojo Švietimo proza Vilnius 1983; G. Baužytė Simbolizmas anglų literatūroje Vilnius 1987; R. Rudaitytė Nuo fantazijos iki realybės: Šiuolaikinės anglų literatūros metmenys Vilnius 1997; Pokalbiai apie anglų rašytojus Vilnius 1999; R. Rudaitytė The Metamorphosis of Character in Postmodern Fiction Vilnius 2000; Macmillan History of Literature 12 vol. London 1982–86; The Oxford Companion to English Literature Oxford 51985; The Oxford Illustrated History of English Literature Oxford 1987; A. Sanders The Short Oxford History of English Literature Oxford 1994.

2271

Didžioji Britanija

Didžiosios Britanijos gamta

Didžiosios Britanijos gyventojai

Didžiosios Britanijos konstitucinė santvarka

Didžiosios Britanijos partijos ir profsąjungos

Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos

Didžiosios Britanijos ūkis

Didžiosios Britanijos istorija

Didžiosios Britanijos santykiai su Lietuva

Didžiosios Britanijos švietimas

Didžiosios Britanijos architektūra

Didžiosios Britanijos dailė

Didžiosios Britanijos muzika

Didžiosios Britanijos choreografija

Didžiosios Britanijos teatras

Didžiosios Britanijos kinas

Didžiosios Britanijos žiniasklaida

Didžiosios Britanijos lietuviai