Dievo Avinėlis (Vilniaus benediktinių vienuolyno abatės pastoralas, 20 a. 3–4 dešimtmetis)

Diẽvo Avinlis (lot. Agnus Dei), biblinis atperkamosios aukos įvaizdis. ST pasakojime apie Abraomą, kai jis vedė paaukoti savo sūnų Izaoką (Pr 22, 8), pastarasis prilyginamas avinėliui. Pasakojime apie žydų išėjimą iš Egipto vartojamas avinėlio, kaip aukos Viešpačiui, įvaizdis – Dievas įsakė kiekvienai šeimai valgyti vienų metų avinėlį (Iš 12, 5); per Sinajaus Sandorą įsakoma tai kartoti kiekvienais metais nisano 14 dieną per Paschą. Izaijo pranašystėje avinėlio, kaip nekaltos ir nebylios aukos, simbolis vartojamas kalbant apie kenčiantį už savo tautos nuodėmę Dievo tarną (Iz 53, 7). NT Dievo Avinėlio simbolis perimtas iš ST ir priskiriamas Jėzui Kristui jo mirtį interpretuojant kaip savanorišką auką už žmonijos nuodėmes ir jos atpirkimą. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad Jėzaus Kristaus mirtis sutapo su Velykų avinėlio auka ir pabrėžiama, kad jo, kaip Velykų avinėlio, kaulai nebuvo sulaužyti (Jn 19, 33. 36); apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). Apreiškime Jonui Avinėlis simbolizuoja garbėje esantį ir viešpataujantį Jėzų Kristų (Apr 5, 11–14); apie naująją Sandorą kalbama kaip apie Avinėlio ir atpirktosios žmonijos (naujosios Jeruzalės) santuoką (Apr 21, 3). Dievo Avinėlio motyvas plačiai naudojamas Rytų ir Vakarų Bažnyčių liturgijoje. Nuo 4 a. avinėlis su pergalės vėliava pradėtas vaizduoti krikščioniškajame mene kaip Jėzaus Kristaus ir tikinčiųjų įvaizdis, t. p. kaip išminties, paklusnumo simbolis yra kai kurių šventųjų atributas.

L: A. Maceina Dievo avinėlis Putnam 1966.

663