Diẽvo mirtiẽs teològija, protestantų teologijos kryptis. Kilo 20 a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Dievo mirties teologijai atsirasti turėjo įtakos F. Nietzsche’s Dievo mirties idėjos, kad moderniam žmogui Dievas tapo nieko nereiškiančia sąvoka. Dievo mirties teologijos pradininku laikomas D. Bonhoefferis; jis nagrinėjo krikščionybę šiuolaikiniame pasaulyje, sukūrė nereliginės krikščionybės koncepciją, kvietė atsisakyti gyvenimui įtakos nebedarančios teistinės krikščionybės. Jo koncepciją vėliau išplėtojo sekuliariosios teologijos sąjūdis. G. Vahanianas knygoje Dievo mirtis (The Death of God 1957) analizavo ateizmo ne tik kaip teorijos, bet ir kaip gyvenimo būdo atsiradimo priežastis; teigė, kad krikščionybė, ir pripažinusi Dievo praradimą, galėtų būti įtakinga. Anglikonų vyskupas J. A. T. Robinsonas knygoje Atvirumas Dievui (Honest to God 1963) kritikavo tikėjimą Dievu, aiškinančiu vien tai, ko žmogus nesupranta, ir kvietė grįžti prie biblinio tikėjimo gyvuoju Dievu ir Jėzumi Kristumi. H. G. Coxas knygoje Pasaulietinis miestas (The Secular City 1965) teigė, kad dabar Dievas kalba pasaulietine kalba, tik ją reikia atpažinti. T. J. J. Altizeris (jam turėjo įtakos F. Nietzsche) knygoje Radikalioji teologija ir Dievo mirtis (Radical Theology and the Death of God 1966, su W. Hamiltonu) Dievo mirtį traktavo kaip transcendentinės būtybės baigtį ir visišką jo imanentiškumą pasauliui, todėl tapatino žmogiškumą ir dieviškumą. W. Hamiltonas Dievo mirtį nagrinėjo istoriniu kultūriniu aspektu, kildino iš pasaulio ateistinio suvokimo; Dievo mirties koncepciją suvokė kaip būdą krikščionybei priimti pasaulį. P. van Burenas (nelaikė savęs Dievo mirties teologijos atstovu) Dievo sąvoką nagrinėjo lingvistiniais aspektais; jo teigimu, jei tik empiriškai pagrįsta kalba yra reikšminga, tai kalbėjimas apie Dievą beprasmis. Sekdamas R. K. Bultmannu, jis teigė, kad Evangeliją galima interpretuoti be mitologinės Dievo sąvokos. D. Sölle, remdamasi G. W. F. Hegeliu, knygoje Pavadavimas (Stellvertretung 1966) tvirtino, kad dabartinėje visuomenėje Dievas pasireiškia žmonių santykiuose tik kaip veikli meilė sekant Jėzų Kristų.

L: A. Paškus Ateistinė krikščionybė / „Logos“ 1990 nr. 1.

663