Diẽvo taikà (lot. Pax Dei), karo veiksmų nutraukimas Katalikų Bažnyčios įsakymu. Dievo taika buvo praktikuojama 10–12 a. tik per šventas dienas, pašvęstose vietose; į karo veiksmus nebuvo įtraukiami pašvęsti asmenys, piligrimai, kryžiaus žygių dalyviai, t. p. vargšai. Elnos sinodas (1027) uždraudė kovas nuo šeštadienio vakaro iki pirmadienio ryto, vėliau taikos laikas pailgintas nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais Europoje Dievo taika padėjo išvengti smulkių vidinių konfliktų. Dievo taikai atsirasti turėjo įtakos chiliazmo lūkesčiai. Dievo taika skyrėsi nuo Dievo paliaubų (lotyniškai Treuga Dei) – karo veiksmų laikino sustabdymo per adventą ir gavėnią; už Dievo paliaubų nesilaikymą buvo ekskomunikuojama.

L: The Peace of God: Social Violence and Religious Response in France around 1000 Ithaca 1995.

663