„Dievo teismas“, ordãlijos (lot. ordalia), primityviausia teisminio įrodymo rūšis – bandymas nustatyti tiesą tikintis dievų ženklo dėl teisiamojo kaltumo ar nekaltumo. Teisiamajam dažniausiai reikėjo padaryti tai, kas natūraliai turėjo jam pakenkti, o dievybė, kaip buvo tikima, nekaltąjį turėjo apsaugoti. Ypač paplito išbandymas įkaitinta geležimi, verdančiu vandeniu, skandinimas, dvikova ar burtų traukimas. Senovėje Dievo teismą rengė primityvios tautos (buvo įteisintas Hamurapio įstatyme ir Manaus įstatymuose, barbarų teisynuose), buvo žinomas graikams, romėnams. Labiausiai paplito viduriniais amžiais. Nesant kitų įrodymų Dievo teismas buvo taikomas kaltinamiems raganavimu, Bažnyčios reikalavimų pažeidėjams. Viduriniais amžiais kilmingiesiems kankinimas buvo pakeistas dvikova, iškilminga priesaika. Katalikų bažnyčia ordalijas pasmerkė Laterano IV susirinkime (1215). Vakarų Europoje Dievo teismas taikytas iki 17 amžiaus. Teismo dvikova Anglijoje išnyko 19 amžiuje. Dievo teismą pakeitė priesaika. Lietuvoje taikytas retai.

1553