Diraco lygtis (Dirãko lygts), kvantinės teorijos lygtis, nusakanti pusinio sukinio dalelės (elektrono, miuono ir kitų) reliatyvistinį judėjimą. Užrašoma keturių lygčių sistema: μ γ μ ψ ( x ) x μ sum from{ %mu } %gamma _{ %mu } {∂ %psi (x)} over {∂ x_{ %mu }}  +  i mc ħ ψ ( x ) nitalic{ i } {mc} over {ħ} %psi ( x )  = 0; čia µ = 0, 1, 2, 3; x – keturmatės erdvės koordinatės, kurias sudaro x1, x2, x3 ir x0 = ct (laiko), c – šviesos greitis, t – laikas, m – dalelės masė, γμ – ketvirtosios eilės matricos, ψ – keturkomponentė banginė funkcija, ħ = h 2 π ħ`=` {h} over {2nitalic {%pi} } (h – Plancko konstanta). Iš Diraco lygties išplaukia, kad elektronas turi savąjį magnetinį momentą 2 mc {eħ} over {2mc} (čia e – elektrono krūvis) ir mechaninį momentą ħ 2 {ħ} over {2} , t. p., kad egzistuoja antidalelės būsena (tai patvirtino pozitrono (antielektrono) atradimas). Diraco lygtis paaiškina anomalųjį Zeemano reiškinį ir vandenilio spektro linijų smulkiąją sandarą. Diraco lygtį 1928 sudarė P. A. M. Diracas.