Direktòrija (Directoire), 1795 10 26–1799 11 09 Prancūzijos Respublikos vykdomosios valdžios aukščiausioji institucija, platesne prasme – ir šio laikotarpio respublikos valdymo forma. Įtvirtinta 1795 konstitucija, kuri suteikė turto ir sėslumo cenzais apribotą rinkimų teisę vyrams ir įteisino dvejų rūmų Įstatymų leidžiamąjį korpusą: Penkių šimtų tarybą (sudarė 500 narių) ir Seniūnų tarybą (sudarė 250 narių). Kasmet buvo perrenkama 1/3 abiejų tarybų atstovų. Įstatymų leidimo iniciatyvą turėjo Penkių šimtų taryba, jos priimti nutarimai įsigaliodavo pritarus Seniūnų tarybai. Vykdomąją valdžią įgyvendino 5 asmenų Direktorija, kurios narius rinkdavo Seniūnų taryba iš Penkių šimtų tarybos pasiūlytų kandidatų. Kasmet vienas Direktorijos narys traukiant burtus būdavo atleidžiamas ir išrenkamas naujas. Direktorija skyrė tik jai atsakingus ministrus, kitus aukštus civilinius bei karo pareigūnus, vadovavo vidaus ir užsienio politikai.

Direktorijos valdymui priešinosi opozicija (1796 buvo likviduotas kraštutinių radikalų vadovaujamas F. N. Babeufo Lygiųjų draugijos sąmokslas). 1795 konstitucija nenumatė, kaip spręsti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios konfliktus, tad Direktorija naudodavosi kariuomenės parama anuliuoti jai netinkamiems tarybų nutarimams. Taip atsitiko 1797, kai rinkimus laimėjo monarchijos atkūrimo šalininkai (rojalistai), ir iš dalies 1798, kai buvo anuliuoti išrinktų demokratų (vadinamųjų neojakobinų) atstovų mandatai. Tokia nenuosekli centristinė politika (vadinamoji sūpuoklių politika) negalėjo garantuoti visuomenės didesnės paramos Direktorijai, politine prievarta ir atvirai Direktorijos toleruojama korupcija diskreditavo ir ją, ir konstitucijos demokratinius principus. Sėkmingesnė buvo Direktorijos užsienio politika: 1797 Austrija buvo priversta sudaryti naudingą Prancūzijai Campo Formio taiką, 1798 buvo surengta karinė ekspedicija į Egiptą. Karinės pergalės iškėlė Napoleoną Bonapartą, kuriuo labiau pasitikėjo politinio ir ekonominio stabilumo siekianti buržuazija. Pasinaudojęs susiklosčiusia padėtimi Napoleonas Bonapartas įvykdė Briumero aštuonioliktosios perversmą, nušalino Direktoriją, panaikino 1795 konstituciją ir įvedė 3 konsulų diktatūrą (konsulatas).

2803