Ešiškės, miestas Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, prie Baltarusijos sienos; seniūnijos, parapijos centras. 2869 gyventojai (2022).
Eišiškės
Eišiškių herbas
Miestas įsikūręs nedidelėje aukštumoje, tarp Versekos (Merkio kairysis intakas) aukštupio ir jos intako Dumblės slėnių. Eišiškes sudaro dvi dalys: šiaurinė dalis vadinama Jurzdika, pietinė dalis – senąja (istorine) miesto dalimi. Plentai į Vilnių, Šalčininkus, Varėną. Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, 2 gimnazijos: S. Rapolionio gimnazija dėstomąja lietuvių kalba (nuo 1992), Eišiškių gimnazija dėstomąja lenkų kalba (nuo 1983), vaikų darželis, kultūros namai, biblioteka. 1 km į šiaurę nuo miesto yra Eišiškių piliavietė, 2 km į rytus – Eišiškių hidroelektrinė.
1787
Architektūra
Miesto planas stačiakampis (centras rekonstruotas 1750–65 pagal klasicizmo architektūros principus), ryškūs ir spindulinio plano elementai. Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje keturkampė aikštė. Eišiškių mažesniojoje dalyje (vadinamojoje Jurzdikoje) – klasicistinių formų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (altoriaus paveikslas, 1778, dailininkas A. Albertrandis, restauruotas 2017) ir varpinė (abi 1852, abiejų architektas T. Narbutas; varpinė paaukštinta 1929). Istorinėje dalyje vyrauja 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės vienaukščiai gyvenamieji namai.
Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia su varpine (paaukštinta 1929) Eišiškėse (abi 1852, abiejų architektas T. Narbutas)
972
Istorija
13 a. viduryje svarbios kelių sankryžos apsaugai pastatyta aptvarinė pilis (iki 14 a. pabaigos apleista; Eišiškių piliavietė). 14 a. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės vadinamos miestu. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo 14 a. antros pusės minimas didžiojo kunigaikščio Eišiškių dvaras. 1433 miestelį ir bažnyčią sudegino Švitrigailos kariuomenė; atstatytas šiek tiek kitoje vietoje (bažnyčia – senojoje).
15 a. viduryje–antroje pusėje Eišiškės išsiplėtė, tapo svarbiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkio centru. 1453 čia posėdžiavo Lietuvos Ponų Taryba; po 1564–66 reformų rinkosi bajorų seimeliai, veikė pilies teismas. Apie 1500 pastatyta antroji bažnyčia (parapinės bažnyčios filija). Nuo 1524 veikė parapinė mokykla. Nuo 1529 Eišiškės minimos neprivilegijuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąraše.
Nukentėjo per 17 a. vidurio karą: sudegė abi bažnyčios (parapinė 1700 atstatyta), sunyko mokykla. 1672 (ar 1673) miesteliui suteikta turgaus ir 3 prekymečių privilegija. 1706 miestą ir bažnyčią sudegino švedai. 1738 buvo 56 namai. 1769–74 veikė atkurta mokykla; 1777–90 buvo rotušė. 1781 pastatyta medinė sinagoga. 1791–96 apskrities centras; rinkdavosi bajorų seimeliai. Nukentėjo per Targovicos konfederaciją, 1794 sukilimą ir per prancūzmetį (1812).
1814 buvo 67 sodybos (41 žydų). 1827 Eišiškėse įkurdintas Rusijos kariuomenės dalinys. 1830 Eišiškių piliavietėje pastatytas Peterburgo–Varšuvos optinio telegrafo bokštas. 1836 sudaryti miestelio planai. 1863 įsteigta ligoninė, 1866 – taikos teismo būstinė. 1865 didžioji Eišiškių dalis sudegė. 1868 buvo 15 smuklių, 37 krautuvės, vyko didžiausi Pietryčių Lietuvoje prekymečiai. 1879 leista statyti vieną, 1893 – antrą degtukų fabriką. 1895 sudegė 2/3 miestelio namų.
1920 Eišiškės okupuotos Lenkijos; valsčiaus centras. 1939 grąžinus miestą Lietuvai atidaryta ligoninė, veikė vidurinė mokykla. Per nacių okupaciją 1941 vokiečių administracijos įsakymu prie Eišiškių sušaudyta apie 3500 žmonių (3446 jų žydai). 1942–44 apskrities centras. 1943–44 gyventojus lietuvius terorizavo Armijos Krajovos daliniai. Miestas nukentėjo 1944 07 11–13 per Raudonosios armijos puolimą. Sovietų okupacijos metais Eišiškių valsčiuje veikė (1944 pabaigoje–1953) Lietuvos partizanai (iš pradžių Geležinio vilko rinktinės, vėliau Dzūkų grupės).
1950–72 miestas buvo Eišiškių rajono, vėliau apylinkės centras, nuo 1981 – kolūkio centrinė gyvenvietė. Veikė Vilniaus odinės galanterijos fabriko, Vilniaus pramonės kombinato siuvimo cechas (nuo 1966), ligoninė. Netoli Eišiškių gimė S. Rapolionis. 1997 patvirtintas Eišiškių herbas. 1820 buvo 333, 1897 – 3196, 1921 – 2382, 1938 – 3188, 1959 – 2532, 1970 – 3477, 1989 – 3789, 2001 – 3765, 2011 – 3416, 2021 – 2908 gyventojai.
A. Miškinis Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2 kn. 1 Vilnius 2002.
972