Gediminaičių stulpai (piešinys iš Recueil d'armoiries polonaises, 16 a. J. Długoszo Insignia seu clenodia regis et regni Poloniae kopija, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Gedimináičiai, Lietuvos valdovų dinastija (13 a. antra pusė–1572); Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Rusios, Rusijos kunigaikščių ir politikos veikėjų giminė, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių dinastija (nuo 14 a.). Manoma, kad Skalmantas – pirmasis žinomas Gediminaičių giminės pradininkas. Jo palikuoniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai Butigeidis ir jo brolis Butvydas. Šio žinomi 5 sūnūs: Vytenis, Gediminas, Teodoras, Vainius ir, spėjama (vardas nenurodytas), Margiris (minimas su Gediminu 1329 lietuvių žygyje į Livoniją). Žinomas ir Vytenio sūnus Žvelgutis, bet didžiojo kunigaikščio sostą užėmė Vytenio brolis Gediminas; tikriausiai dėl nuopelnų dinastija pavadinta jo vardu.

Gedimino mirtis (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Manoma, kad Gediminas turėjo 8 sūnus: Vytautą (?), Manvydą, Narimantą, Algirdą, Jaunutį, Kęstutį, Karijotą, Liubartą. Žinomas pirmasis Vainiaus sūnus Liubka. Apie Teodoro vaikus duomenų nėra.

Gedimino vyriausiojo sūnaus Vytauto (?) žinomas pirmasis sūnus Andrius, jis žuvo. Minima, kad Andrius turėjo mažamečių vaikų (jų vardų istorijos šaltiniuose neišliko). Manvydas žuvo bevaikis.

Narimantas turėjo 5 sūnus: Mykolą, Aleksandrą, Jurgį, Patriką, Simoną. Narimanto Gediminaičio sūnaus Mykolo palikuoniai buvo Pinsko kunigaikštystės kunigaikščiai; Patriko sūnūs Aleksandras, Jurgis ir Teodoras Narimantaičiai davė pradžią Maskvos didžiosios kunigaikštystės, vėliau Rusijos kunigaikščių ir bojarinų Koreckių, Golicynų, Kurakinų, Chovanskių giminėms.

Jaunučio sūnūs Simonas ir Mykolas buvo Rusijos didikų Zaslavskių ir Lengvenaičių giminių pradininkai. Karijotas galėjo turėti 7 sūnus (Karijotaičiai): Jurgį, Aleksandrą, Konstantiną, Teodorą, Leoną (?), Vosylių, arba Bazilijų (?), Dmitrijų (?). Liubarto sūnūs: Teodoras, Lazaris (?), Simonas (?).

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo šeima (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Algirdo sūnūs: Andrius, Dmitrijus, Konstantinas, Vladimiras, Teodoras, Jogaila, Skirgaila, Kaributas, Lengvenis, Karigaila, Vygantas ir Švitrigaila. Dmitrijaus sūnus Mykolas – Rusijos kunigaikščių Trubeckojų giminės pradininkas, Konstantino sūnus Vosylius – Čartoriskių, Vladimiro sūnus Aleksandras – Slucko, arba Olelkaičių, Jonas – Bielskių, Teodoro sūnus Romanas – Kobrinskių, Lengvenio palikuonis Michailas (Mykolas) – Lengvenaičių Mstislaviškių, Sanguška – Sanguškų.

Kęstučio sūnūs: Patrikas, Vaidotas, Butautas, Vytautas Didysis, Tautvila ir Žygimantas.

Po Gedimino mirties Lietuvą valdžiusį Jaunutį 1344 pabaigoje–1345 pradžioje nuvertė broliai Algirdas ir Kęstutis. Lietuvą valdydami drauge kaip didysis kunigaikštis ir jo submonarchas jie ypač pasižymėjo kovodami su Vokiečių ordinu. Po Algirdo mirties prasidėjusios kovos dėl didžiojo kunigaikščio sosto tarp Kęstučio su Vytautu ir Jogailos labai apsunkino šalies gynimą nuo priešų. Vidaus kova baigėsi tuo, kad Jogaila (1385 sudaręs Krėvos sutartį su Lenkija, 1386 tapęs Lenkijos karaliumi), nors išlaikė aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, turėjo pripažinti Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jam valdant Lietuva sustiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Vytautas Didysis dalinius kunigaikščius, centralizacijos politikos priešininkus, pakeitė vietininkais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkija padėjo įveikti Vokiečių ordiną (1410 Žalgirio mūšis, 1422 Melno taika). 1447–92, 1501–72 asmeninės unijos sąlygomis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją valdę Gediminaičiai 1569 Liublino unija sujungė jas į federacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Stiprindami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkinę ir karinę galią, 14–15 a. Gediminaičiai prijungė Rusios žemių (vedybomis, karine jėga, daug senųjų rusų didikų patys vienijosi gelbėdamiesi nuo mongolų-totorių, vokiečių, lenkų, vengrų) ir išplėtė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją iki Juodosios jūros. Rusų žemėse Gediminas ir Algirdas Gediminaičius skyrė daliniais kunigaikščiais. Vytauto Didžiojo valstybės centralizacijos politika Čartoriskius, Sanguškas, Zaslavskius pavertė tik stambiaisiais žemvaldžiais. Gediminaičių laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo galinga Europos valstybe. Ji padėjo sulaikyti mongolų-totorių veržimąsi į vakarus ir vokiečių riterių bei jų talkininkų kryžininkų iš Vakarų ir Vidurio Europos – į rytus. Kilo šalies kultūra, plėtojosi raštija, augo miestai, Lietuva po 1387 krikšto per du amžius virto Vakarų civilizacijos šalimi.

Gediminaičiai aktyviai dalyvavo gretimų šalių politiniame gyvenime: 14–15 a. buvo kviečiami Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikščiais; Jurgis Karijotaitis 1374 buvo Moldavijos valdovas, Žygimantas Kaributaitis 15 a. pradžioje – vienas Čekijos husitų judėjimo vadų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vietininkas ir pretendentas į Čekijos karūną.

Dinastiniais ryšiais Gediminaičiai buvo susiję su Lenkijos Piastų dinastija, su Rusios Riurikaičiais. Aldona Gediminaitė 1325 buvo ištekinta už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III, Ringailė Kęstutaitė 1392 – už Mazovijos kunigaikščio Henriko Mazoviečio, o šiam mirus – 1393 už būsimojo Moldavijos kunigaikščio Aleksandro Gerojo, Sofija Vytautaitė 1391 – už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I.

Gediminaičių atšaka Jogailaičiai (iš Jogailos ir jo sūnų Vladislovo III ir Kazimiero) valdė Lenkijoje (1386–1572), Vengrijoje (1440–44, 1490–1526), Čekijoje (1471–1526).

Gediminaičių, valdžiusių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dinastija baigėsi bevaikio Žygimanto Augusto mirtimi.

Lent. Gediminaičiai – Lietuvos didieji kunigaikščiai
  Valdymo metai
Butigeidis prieš 1289–apie 1290–92
Butvydas po 1290–1294 ar 1295
Vytenis 1295–1316
Gediminas 1316–1341
Jaunutis 1341–1345
Algirdas 1345–1377
Jogaila 1377–1381, 1382–1392
Kęstutis 1381–1382
Vytautas Didysis 1392–1430
Švitrigaila 1430–1432
Žygimantas Kęstutaitis 1432–1440
Kazimieras 1440–1492
Aleksandras 1492–1506
Žygimantas Senasis 1506–1548
Žygimantas Augustas 1529–1572 (visateisiu valdovu tapo 1544)

L: A. Kučinskas Gedimino dinastijos kilmė Kaunas 1934; A. Nikžentaitis Gediminas Vilnius 1989; K. Stadnicki Synowie Giedymina Lwów 1853; J. Wolff Ród Giedymina Kraków 1886; K. Chodynicki Geneza dynastji Giedymina / Kwartalnik Historyczny t. XL Warszawa 1926; J. Ochmański Gediminowicze – „prawnuki Skolomendowy“ / Ars historica Poznań 1976; L. Vojtovyč Genealogija dynastiji Rjurykovyčiv i Gedyminovyčiv Kyjiv 1992.

2271