Vyskupo Ignoto Masalskio portretas (aliejus, 18 a., nežinomas dailininkas)

Masálskis Ignotas Jokūbas 1726 07 30 ar 1729 07 22Alekšicai (Berestavicos apylinkės, Gardino sr.) 1794 06 28Varšuva, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytinis, valstybės veikėjas, Vilniaus vyskupas (1762), švietėjas. Didiko M. J. Masalskio sūnus. Iš pradžių mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Dvasininko karjerą pradėjo 1744, kai kanauninkas J. D. Lopacinskis pasiūlė I. J. Masalskį priimti į Vilniaus kapitulą. Nuo 1745 mokėsi Varšuvos misionierių seminarijoje. 1748 tapo Lietuvos raštininku. 1752 Romoje baigė teologijos, filosofijos ir teisės studijas. Grįžęs į Lietuvą kartu su tėvu rėmė didikų Čartoriskių politiką. Nuo 1754 Lietuvos referendorius. Nuo 1762 Vilniaus vyskupas. Vyskupiją suskirstė į tris dalis ir jų centruose (Trakuose, Gardine ir Slucke) įsteigė konsistorijas. Pertvarkė Vilniaus kunigų seminarijos darbą. Vilniaus vyskupijoje įsteigė parapinių mokyklų, Vilniaus mokytojų seminariją. Jo rūpesčiu ir lėšomis Verkiuose pastatyta vyskupo rezidencija (čia rengdavo pokalbius su mokslo ir meno žmonėmis) su ūkiniais ir kitais pastatais, pradėti statyti centriniai rūmai, restauruota Vilniaus katedra (architektas L. Gucevičius). Propagavo fiziokratizmo idėjas, kėlė valstiečių paleidimo iš baudžiavos klausimą. Veikiant Baro konfederacijai (1768–72) tarpininkavo įvairioms politinėms grupuotėms. 1773 Seime užėmė prorusišką poziciją. Dalyvavo rengiant Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) aktus, pasirūpino gauti Rusijos kunigaikščio titulą; dalis bajorijos tokią veiklą vertino kaip išdavikišką. Vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinės komisijos (įkurta 1772) įkūrėjų, jos pirmininkas. Apkaltintas pinigų išeikvojimu nuo 1778 komisijos posėdžiuose nedalyvavo. 1778 su architektu L. Gucevičiumi lankėsi Karaliaučiuje, Elbinge, Dancige (Gdanske), Berlyne, Potsdame, 1779 – Paryžiuje. 1780 grįžęs į Lietuvą iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė. Daugiausia rūpinosi edukaciniais ir pastoraciniais reikalais. 1788 Varšuvoje dalyvavo pirmuosiuose Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo (1788–92) posėdžiuose; pritarė Nuolatinės Tarybos veiklos pratęsimui. 1789 pabaigoje–1792 pradžioje buvojo Vienoje, Paryžiuje, Romoje. 1791 Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkas. Kilus karui su Rusija išvyko į Prūsiją. Grįžęs prisidėjo prie prorusiškos Targowicos konfederacijos (1792–93). 1793 dalyvavo Gardino seime. Prisiekė Rusijos imperatorei Jekaterinai II. Buvo išrinktas į tame Seime atkurtą Abiejų Tautų Respublikos Nuolatinę Tarybą. 1794 01 atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo Universalą, kuriuo smerkiamas T. A. B. Kosciuškos vadovaujamas 1794 sukilimas. Varšuviečių sukilėlių apkaltintas valstybės išdavimu ir pakartas Varšuvoje. Palaikai 1795 pargabenti į Vilnių ir palaidoti Arkikatedroje.

824