Jānis Endzelīns

Endzelīns Jānis (Janis Eñdzelynas) 1873 02 22Mičkēni (Valmieros rj.) 1961 07 01Koknese (palaidotas Rygoje), latvių kalbininkas. Vienas žymiausių baltistų. Latvijos mokslų akademijos narys (1946), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1932). Lietuvių mokslo draugijos narys (1911).

Išsilavinimas ir akademinė veikla

1897 Tartu universitete baigė klasikinę filologiją, 1900 – slavistiką. 1903–08 dėstė Tartu, 1908–20 – Charkovo, 1920–50 Latvijos (čia dėstė lietuvių, prūsų kalbas, baltų kalbų lyginamąją gramatiką) universitete; profesorius (1912).

J. Endzelīno iniciatyva Latvijos universitete įkurtas Baltų filologijos skyrius. 1946–61 dirbo Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute.

Tyrimų sritys ir veikalai

Veikalas Latvių kalbos gramatika (Lettische Grammatik 1922, pataisytas ir papildytas leidimas latvių kalba Latviešu valodas gramatika 1951) yra svarbiausias istorinės latvių kalbos struktūros tyrinėjimas. J. Endzelīno išleistas K. Mülenbacho latvių kalbos žodynas (K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca 4 t. 1923–32) yra svarbiausias latvių leksikografijos veikalas; redagavo, papildė, parašė etimologinę dalį, išleido papildymus ir pataisymus (Papildinājumi un labojumi K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 2 t. 1934–46, t. 1 su E. Hauzenberga-Šturma).

Tyrė latvių kalbos prielinksnius (Latyšskie predlogi 2 d. 1905–06), sudarė latvių kalbos tarmių aprašymo programą, tyrė latvių toponimiką (knyga Latvijos vietų vardai / Latvijas vietu vārdi, su kitais, 2 t. 1922–25, Latvijos SSR vietovardžiai / Latvijas PSR vietvārdi d. 1 t. 1–2 1956–61), senąją prūsų kalbą (knyga Senprūšu valoda 1943, vokiškai 1944), baltų kalbų santykius su kitomis, ypač slavų, kalbomis (Slavų ir baltų etiudai / Slavjano-baltijskie ėtjudy 1911); iškėlė hipotezę, kad slavų ir baltų kalbos skyrėsi dar indoeuropiečių prokalbėje, vėliau buvusi tam tikra slavų–baltų epocha. Remdamasis vietovardžiais ir kuršių kalbos reliktais latvių tarmėse pirmasis įrodė, kad kuršiai buvo baltų gentis, kalbėjusi pereinamąja kalba tarp lietuvių ir latvių kalbų.

Parašė baltistikos veikalus Baltų filologijos įvadas (Ievads baltu filoloģijā 1945), Baltų kalbų garsai ir formos (Baltu valodu skaņas un formas 1948, lietuviškai 1957, angliškai 1971), parengė studijų vadovą Baltų kalbų tekstai (Baltu valodu teksti 1936).

Tyrė lietuvių kalbos kirčiavimą, sukūrė latvių ir lietuvių kalbų priegaidžių atitikimo teoriją (šalininkas buvo ir K. Būga). Kūrė latvių terminiją, prisidėjo prie latvių kalbos norminimo, dabartinės rašybos nustatymo. Parašė mokykloms mokomųjų knygų: Latvių kalbos gramatika (Latviešu gramatika), Latvių kalbos mokslas (Latviešu valodas mācība, abi su K. Mülenbachu, 1907). 1921–40 redagavo tęstinį leidinį Filologu biedrības raksti.

Bendradarbiavo su K. Būga ir kitais.

R: Darbu izlase 4 t. Rīgā 1971–82. L: A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija t. 2 Vilnius 1982; K. Egle, J. Paeglis Akadēmiķis Jānis Endzelīns: Bibliografija Rīgā 1958; R. Grīsle Jānis Endzelīns (1873–1961) / Baltistica 1973 t. 9(2).

2069