Juozas Tumas-Vaižgantas

Tùmas-Važgantas Juozas, tikr. Juozas Tùmas 1869 09 20Maleišiai (Svėdasų vlsč., Ukmergės apskr.) 1933 04 29Kaunas, lietuvių rašytojas, publicistas, literatūrologas, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas. Garbės kanauninkas (1921). Lietuvos universiteto garbės daktaras (1929). 1893 baigęs Kauno kunigų seminariją (priklausė Lietuvos mylėtojų draugijai) įšventintas kunigu. 1893–95 kunigavo Mintaujoje, 1895–1906 ir 1911–14 – Lietuvos įvairiose vietose. Tautiškai brendo veikiamas Aušros. 1897–1902 redagavo žurnalą Tėvynės sargas, 1900–02 – laikraštį Žinyčia. Nemėgstamas bažnytinės vadovybės, nuolat kilnojamas iš parapijos į parapiją jis uoliai dirbo lietuvybės labui – gabeno ir slėpė draudžiamą lietuvišką spaudą, rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, kūrė lietuvių mokyklas, organizavo valsčių savivaldą. 1905 Didžiojo Vilniaus seimo vienas organizatorių, Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo vienas steigėjų. 1907 dirbo dienraščio Vilniaus žinios, 1907–11 laikraščio Viltis redakcijose. Dalyvavo Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės, Rūtos draugijų veikloje. 1911 Saulės draugijos reikalais lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose (kritiški įspūdžiai apybraižų knygoje Ten gera, kur mūsų nėra 1912). 1914–15 dirbo Rygos garso redakcijoje, nuo 1915 – Petrograde Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, čia su kitais įkūrė Tautos pažangos partiją. 1917 dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde, Stokholmo lietuvių konferencijoje. 1920–32 Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius. 1920 redagavo laikraštį Tauta, 1921–22 – leidinį Mūsų senovė. 1922–29 Lietuvos universitete dėstė lietuvių spaudos draudimo laikotarpio literatūrą; docentas (1924). Dalyvavo įvairių draugijų veikloje.

Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890, grožinę kūrybą – nuo 1897. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde. 1896–1915 parašė keletą kūrinių ciklų: kaimo žmonių ydas pašiepiančių dramos kūrinių (Scenos vaizdai), autobiografinių apsakymėlių (Aukštaičių vaizdeliai), visuomeninių politinių ir didaktinių alegorinių pasakojimų (Alegorijų vaizdai), I pasaulinio karo poveikį žmonių psichologijai nagrinėjančių apsakymų (Karo vaizdai); reikšmingiausiame apsakyme Rimai ir Nerimai tragikomiškai vaizduojama kaimo kasdienybė. Daugelis šių ciklų kūrinių buvo išspausdinta periodikoje ir knygelėse: Vaizdeliai (1902), Šis tas, Sceniškieji vaizdeliai (abi 1906), Scenos vaizdai, Karo vaizdai (abi 1915), Alegorijų vaizdai (1916). Epopėjiniame romane Pragiedruliai (Gondingos kraštas 2 d. 1918, Vaduvų kraštas 1920 41989), pavadintame vaizdais kovos dėl kultūros, pateikiama plati 19 a. pabaigos –20 a. pradžios lietuvių kultūrinio atgimimo, vadavimosi iš carizmo priespaudos panorama, ateities kultūros vizija. Socialiniais ir psichologiniais apibendrinimais, meniniu vientisumu pasižymi apysaka Dėdės ir dėdienės (išspausdinta 1920–21 82011, filmas pavadinimu Tas prakeiktas nuolankumas 1970, režisierius A. Dausa). Šiuose kūriniuose daug tipažų: lietuviai ūkininkai, lenkomanai bajorai ir dvarininkai, susipratę kunigai, apsukrūs ir įtakingi žydai, kontrabandininkai knygnešiai, pažangūs ūkininkai, artojai. Šmaikštus ir taiklus rašytojo žodis, liaudiški posakiai, sąmojis, ironija suteikia personažams gyvumo. Tautos praeities ir ateities regėjimas, ariančio Mykoliuko pakylėjimas iki šventojo Dzidoriaus (artojų globėjo) išreiškia mistinį žmogaus ryšį su gimtąja žeme. Auklėjamajame romane Šeimos vėžiai (1929) nagrinėjamos 19 a. pabaigos lietuvių inteligentų šeimos problemos, jų nutautėjimo priežastys. Apysakose Išgama (1929), Nebylys (1930 52011; R. Samulevičiaus inscenizacija, pastatyta 1970, televizijos spektaklis 1980) atskleista tamsioji, iracionalioji žmogaus pusė, jo gaivalinga prigimtis. Apysakoje Žemaičių Robinzonas (1932) parodyta pasiturinčio valstiečio dorovinė krizė. J. Tumo-Vaižganto prozoje dera realizmas ir romantizmas, publicistiškumas ir lyrizmas; geriausioms apysakoms, Pragiedrulių fragmentams būdinga poetiški kaimo žmonių paveikslai, psichologizmas, ryškus etninis koloritas, žodingas, dinamiškas pasakojimas.

Literatūros kritikos ir literatūros istorijos veikaluose (1924–25 buvo išleista jo lietuvių literatūros paskaitų serijos 11 leidinių) pateikta daug vertingos biografinės ir bibliografinės medžiagos apie rašytojus (A. Baranauską, L. Ivinskį, V. Kudirką, Maironį ir kitus), kultūrinio gyvenimo faktų; daugeliui veikalų būdinga beletrizuota forma, įžvalgūs vertinimai. Iš gausios publicistikos reikšmingiausi beletrizuoti kelionių įspūdžiai (Aplink Baltiją 1919).

J. Tumas-Vaižgantas buvo tolerantiškas kunigas, gebėdavo įžvelgti kaimo ar miesto pažangą, ja džiaugėsi ir skatino lietuvius tobulėti, dirbti Tėvynės labui; ieškojo savitų liaudies talentų – vadinamųjų deimančiukų. Gedimino 2 laipsnio ordinas (1928), Vytauto Didžiojo 2 laipsnio ordinas (1932). Trijų Žvaigždžių 2 laipsnio ordinas (Latvija, 1932).

Vaižgantas

R: Vaižganto raštai 19 t. Kaunas–Marijampolė 1922–38; Raštai 3 t. Kassel–Mattenberg 1948; Rinktiniai raštai 2 t. Vilnius 1957; Raštai 24 t. Vilnius 1994–2015. L: A. Merkelis Juozas Tumas Vaižgantas: monogafija Kaunas 1934; A. Vaitiekūnienė Vaižgantas Vilnius 1982; A. Radzevičius Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėje Vilnius 1987; I. Čiužauskaitė Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška Vilnius 2001; Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai / sud. A. Pakėnas Kaunas 2009; Sugrįžtantis Juozas Tumas-Vaižgantas: nekintanti vertybių hierarchija: mokslinės konferencijos medžiaga / sud. R. Antanaitienė Kaunas 2014.

103

Juozo Tumo-Vaižganto paminklas Rokiškyje (1937, skulptorius B. Bučas)