Kymantáitė Kazimiera 1909 06 29Kuršėnai 1999 05 21Vilnius, lietuvių teatro aktorė, režisierė. A. Gregorauskaitės motina. 1929–40 vaidino Valstybės teatre, 1931–34 ir Vytauto Didžiojo universiteto studentų teatro draugijos Stedra spektakliuose. 1932 baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (A. Olekos‑Žilinsko mokinė). 1933–34 Jaunųjų teatro Kaune, 1944–45 Vilniaus skrajojamo teatro Vaidila aktorė. 1940–41 (per SSRS–Vokietijos karą gyveno Rusijoje) ir 1945–93 Lietuvos dramos teatro (iki 1947 veikė įvairiais pavadinimais) aktorė ir režisierė; 1945–50 dėstė šio teatro vaidybos studijoje. 1962 Vilniaus universitete baigė lietuvių filologiją.

Kazimiera Kymantaitė

K. Kymantaitė. Liubicos vaidmuo (M. Vučetičiaus Liubica – daugiskaitos pirmasis asmuo 1986, režisierė I. Bučienė, dailininkė V. Idzelytė, © LATGA, 2020)

Sukūrė ryškių charakterinių vaidmenų: Fani (Dėdės Tomo lūšnelė 1933, pagal H. E. Beecher‑Stowe), Sara (R. Blaumanio Siuvėjų dienos Silmačiuose 1936), Šarlota (A. Čechovo Vyšnių sodas 1937, 1945), Betina (G. Hauptmanno Prieš saulėlydį 1939), Kleopatra (M. Gorkio Priešai 1946). Kiti svarbesni vaidmenys: Kindė (Šarūnas 1929, pagal V. Krėvę), Tatjana (A. Čechovo Jubiliejus 1945), Keraitienė (K. Binkio Atžalynas 1938), Sart (H. Heijermanso Viltis 1940), Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio Miškas 1948, Audra 1950), Rūkienė (J. Baltušio Gieda gaideliai 1948), Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo Fudzijama 1974), Giza (I. Örkény Žaidžiame kates 1977).

K. Kymantaitė daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas: Marti (1945, pagal Žemaitę), Kraujas ir pelenai (1961, pagal Just. Marcinkevičių), Sename dvare (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė), Žemė maitintoja (1950, pagal P. Cvirką), Paskenduolė (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957), Meisteris ir sūnūs (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Liobyte). Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų: B. Dauguviečio Žaldokynė (1948), K. Sajos Silva studentauja (1957), Nerimas (1962), Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona (1967), Dilgėlių šilkas (1972, Kauno dramos teatre), K. Inčiūros Gulbės giesmė (1975, Jaunimo teatre Vilniuje), B. Sruogos Milžino paunksmė (1979). 6–7 dešimtmetyje ji buvo vienintelė režisierė, statanti lietuvių literatūros kūrinius. K. Kymantaitė vaidino televizijos spektakliuose, kine, deklamavo, daugiausia lietuvių ir rusų klasikinę prozą. Kūryboje siejo realizmo ir romantizmo bruožus, spektakliuose siekė filosofiškai įprasminti istorinius įvykius, tautos gyvenseną, daug dėmesio skyrė kūrinio nuotaikai, masinėms scenoms, vaidybai. Daugumai spektaklių būdinga sąlyginių vaizdų ir etninių elementų darna.

K. Kymantaitė. Spektaklio Žemaitės Marti scena (1978, dailininkas J. Vilutis; iš kairės: Jonas Vingis – J. Lalas, Vingienė – O. Juodytė, Vingis – P. Saudargas)

Apie K. Kymantaitę sukurtas dokumentinis filmas Aistringai gyvenimą nešu... (1999, režisierė Laima Lingytė).

Gedimino ordino Karininko kryžius (1994).

L: A. Girdzijauskaitė Kazimiera Kymantaitė Vilnius 1983; Reikalauju kūrybos laisvės!: Knyga apie Kazimierą Kymantaitę / sud. B. Markevičienė, A. Gregorauskaitė Vilnius 2009.

984

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką