Klaipėdos krašto sukilimas

Klapėdos krãšto sukilmas, Klapėdos sukilmas, Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos politinė karinė akcija.

Vyko 1923 01 10–15 prieš Prancūzijos valdymą (nuo 1920) Klaipėdos krašte ir dėl jo prijungimo prie Lietuvos Respublikos. Kraštą administravę prancūzai ignoravo lietuvių interesus. Buvo palikti galioti Vokietijos įstatymai, lietuvių kalba neįsileista į valdžios įstaigas ir mokyklas. Prancūzija siekė įgyvendinti Lenkijos siūlomą Klaipėdos laisvosios valstybės (vokiškai Freistaat) idėją. Tam pritarė ir Klaipėdos krašto provokiška Direktorija. Sumanymas sukilti galutinai susiformavo po 1922 11 03–04 Paryžiuje įvykusio Ambasadorių konferencijos posėdžio. Šiame posėdyje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija (E. Simonaitis, V. Gaigalaitis, A. Brakas, J. Stiklorius, J. Labrencas ir M. Reisgys) reikalavo atsisakyti nepopuliarios Freistaato idėjos, kitaip kilsiąs sukilimas. Konferencijai ją remiant, į Kauną atvykęs E. Simonaitis pasiūlė rengtis sukilimui ir paprašė Lietuvos valstybės paramos.

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai (Klaipėda, 1923 01)

Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas V. Krėvė pažadėjo E. Simonaičiui šaulių paramą. Lietuvos ministras pirmininkas, faktiškai tapęs svarbiausiu sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos valstybės organizatoriumi E. Galvanauskas (padedamas Lietuvos atstovo krašte J. Žiliaus ir E. Simonaičio įtikintas, kad sukilimas pribrendo ir kad jei bus delsiama, kraštas niekada negrįšiąs Lietuvai) per diplomatinius kanalus išgavo Vokietijos pritarimą, kuri nenorėjo, kad Klaipėdos kr. atitektų Lenkijai.

1922 12 18 Klaipėdoje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai sudarė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (pirmininkas M. Jankus). Komiteto paskelbtame antrajame atsišaukime Klaipėdos krašto gyventojai! (išspausdintas 1923 01 04 lietuvių ir vokiečių kalbomis) pabrėžta, kad po kelių dienų krašto likimas būsiąs ilgiems amžiams nulemtas ir geriau žūti garbingoje kovoje negu vergauti esant Freistaatui. Kreiptasi pagalbos į lietuvius Didžiojoje Lietuvoje ir Amerikoje (Klaipėdoje veikęs Jungtinių Amerikos Valstijų verslininkas A. Ivaškevičius‑Aivas finansavo komiteto veiklą). Gelbėjimo komitetas veikė per visame Klaipėdos krašte (Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Kintuose, Priekulėje, Vanaguose, Smalininkuose ir kitur) steigiamus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus (iki 1923 01 07 jų buvo 22). Lietuvos žvalgybos duomenimis, apie 60 % krašto gyventojų laukė sukilimo, apie 30 % buvo pasyvūs ir tik apie 10 % rėmė Freistaato idėją.

ministras pirmininkas E. Galvanauskas priima sukilėlių paradą Klaipėdoje (1923)

1923 01 03–04 Kaune per slaptą klaipėdiškių E. Simonaičio ir J. Brūvelaičio pasitarimą su ministru pirmininku E. Galvanausku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje J. Žiliumi ir Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos viršininku J. Polovinsku buvo suderintas slaptas Klaipėdos kr. išvadavimo planas. V. Krėvė 01 07 atsišaukime Broliai šauliai pakvietė juos padėti sukilėliams mažlietuviams. J. Polovinskui (pakeitusiam pavardę į Budrio) buvo nurodyta vadovauti sutelktai ypatingosios paskirties rinktinei. Jo pavaduotoju paskirtas P. Klimaitis, pirmosios kovinės grupės vadu – majoras J. Išlinskas (slapyvardžiu Aukštuolis), antrosios – M. Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras) ir trečiosios – majoras Jakštas (slapyvardžiu Kalvaitis).

1‑osios grupės užduotis buvo užimti Klaipėdos uostą, 2‑osios – kontroliuoti krašto centrinę dalį, 3‑iosios – pietinę dalį. P. Žostautaitės duomenimis, iš Didžiosios Lietuvos susirinko apie 1100 kovotojų: 455 šauliai (daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistai), 40 karininkų ir 584 kareiviai savanoriai iš reguliariosios Lietuvos kariuomenės, V. Vareikio duomenimis – 1519 kovotojų: 457 šauliai, 41 karininkas ir 621 kareivis. Gelbėjimo komitetas mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių (prasidėjus sukilimui jų padaugėjo). Dauguma jų saugojo ryšių ir transporto objektus, budėjo prie prancūzų kareivinių, ėjo žvalgybą. Prancūzijos pajėgos nebuvo stiprios – apie 600 žm. (apie 250 kareivių ir apie 200 policininkų prancūzų bei apie 150 vokiečių savanorių). 1923 01 09 Šilutėje komitetas viešai paskelbė Deklaraciją (Šilutės seimo deklaracija): jis perima krašto valdžią, lietuvių kalbai suteikiamos lygios teisės su vokiečių kalba, sukilėlių Direktorijos pirmininku skiriamas E. Simonaitis. Gautas Berlyno patikinimas, kad Klaipėdos vokiečių organizacijos į sukilimą nesikiš.

Susidarius palankiai politinei padėčiai (Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariuomenė okupavo Vokietijos Ruhro sr.), sukilimas prasidėjo 1923 01 10 naktį. Sukilėliams beveik visame Klaipėdos krašte per 1 d. pavyko nuversti Prancūzijos okupacinę valdžią. Pirmoji kovotojų grupė 01 11 blokavo Klaipėdą. Prancūzijos komisarui G. J. Petisné atsisakius kapituliuoti, atvykusios pastiprinimui 2 ir 3 kovinės grupės (apie 900 savanorių ir vietos sukilėlių) 01 15 naktį, per pūgą, puolė Klaipėdą. Didžiausios kautynės vyko prie Klaipėdos Sendvario, 3 val. ryto jis buvo užimtas. 2 grupė prasiveržė iki Prefektūros ir privertė G. Petisné su visa apsauga pasiduoti. Buvo pasirašytos paliaubos. Kai kitą dieną prancūzams į pagalbą atplaukė Lenkijos karo laivas Komendant Piłsudski, tačiau jau buvo vėlu – jis grįžo.

Per sukilimą, V. Vareikio duomenimis, žuvo 12 savanorių iš Didžiosios Lietuvos (tarp jų karininkai E. Noreika ir V. Burokevičius), 2 prancūzų kariai ir 1 vokiečių policininkas. Iš kuopų vadų pasižymėjo Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvis lakūnas S. Darius ir mažlietuvis šilutiškis J. Plonaitis, aktyviai veikė broliai J. ir J. Brožaičiai, M. Reisgys, V. Šaulinskas, J. Vėsulas. 1923 01 19 Šilutėje Gelbėjimo komiteto sušauktame Klaipėdos kr. atstovų (apie 120 žm.) suvažiavime (vadinamame Šilutės seime) buvo paskelbta deklaracija apie krašto prisijungimą prie Lietuvos Respublikos dalinės autonomijos teisėmis.

Ambasadorių konferencija (kurį laiką reikalavusi, kad sukilėliai išsiskirstytų, o sukilėlių Direktorija būtų paleista) pradėjo derėtis su ypatinguoju Lietuvos įgaliotiniu krašte A. Smetona. 1923 02 19 rytą Antantės karo laivai išplukdė Prancūzijos įgulą su komisaru G. Petisné. Vakare į Klaipėdą įžygiavo Lietuvos kariuomenė. Nemažai krašto gyventojų klaipėdiškių sukilimą laikė išsivadavimu iš prancūzų okupacijos, tačiau Lietuvos Respublika laikyta mažesne blogybe nei Antantės valdymas. Sukilimo sėkmei didelę reikšmę turėjo palanki Vokietijos, krašto vokiečių organizacijų bei institucijų pozicija.

Klaipėdos krašto likimas buvo svarbus ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos žmonėms. E. Galvanauskas, V. Krėvė, A. Smetona ir kai kurie kiti Lietuvos Respublikos politikai suvokė Klaipėdos uosto ir krašto svarbą Lietuvos valstybės raidai. Iš dalies buvo įgyvendinta Tilžės akto (1918) nuostata dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su lietuvių tautos kamienu Didžiąja Lietuva. Naujausioji lietuvių istoriografija (V. Žalys ir kiti) Klaipėdos krašto sukilimą vertina kaip vieną drąsiausių Lietuvos Respublikos vyriausybės žingsnių. Apie Klaipėdos krašto sukilimą sukurtas atkuriamosios dokumentikos filmas Pūga prie Mėmelio. Klaipėdos atvadavimo saga (2022; režisierius Andrius Lygnugaris).

Š: Klaipėdos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose / Acta Historica Universitatis Klaipedensis t. 9 2003; L: J. Vanagaitis Kovos keliais Klaipėda 1938; R. Valsonokas Klaipėdos problema Vilnius 21989; P. Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923–1939 Vilnius 1992; V. Žalys Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 metų Lüneburg 1993; 1923 m. sausio įvykiai Klaipėdoje / Acta Historica Universitatis Klaipedensis Klaipėda t. 4 1995; I. Chandavoine Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po jo (1920–1932) Vilnius 2003; Z. Genienė, J. Žukas Kova dėl Klaipėdos 1923-ieji Klaipėda 2003.

1749

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką