Kóvo 11 Ãktas, Lietuvõs Nepriklausomýbės Atkūrmo Ãktas, 1990 03 11 Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT/AS) aktas Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Priimtas įgyvendinant Sąjūdžio rinkimų programoje įtvirtintą ir 1990 03 11 deklaracijoje Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų konstatuotą prievolę atkurti Lietuvos valstybę, 124 AT/AS deputatams balsavus už (lentelė), 6 – susilaikius (Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, R. Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius). Kovo 11 Aktas yra svarbiausias iš 1990 03 11 AT/AS priimtų teisės aktų. Nepriklausomybei atkurti būtinas teisines prielaidas sudarė priimta deklaracija Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų ir Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Šiais dokumentais 1990 02 24 išrinkta LSSR Aukščiausioji Taryba identifikavosi kaip aukščiausioji Lietuvos Respublikos valdžios institucija, turinti įgaliojimus atkurti valstybės nepriklausomybę.
Kovo 11 Akto tekstas su Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų parašais
Vadovaudamasi per rinkimus išreikšta tautos valia ši institucija atsisakė sąlyginio LSSR Aukščiausiosios Tarybos pavadinimo ir nutarė vadintis Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba.
Po to ji Lietuvos Respublikos vardu priėmė tris restitucinius aktus: Kovo 11 Aktą ir kitus du jo nuostatas įgyvendinančius bei atkurtą valstybės nepriklausomybę įtvirtinančius konstitucinius aktus (Lietuvos Respublikos įstatymus Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo ir Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo); pastarieji du aktai laikomi Kovo 11 Akto lydimaisiais konstituciniais aktais, antrasis ir Lietuvos Respublikos laikinąja konstitucija.
Kovo 11 Akto 1 dalis – svarbiausia; joje konstatuota tautos valia, kaip viso Kovo 11 Akto šaltinis, ir nuspręsta vykdant šią valią bei remiantis valstybės tęstinumu de jure atkurti jos nepriklausomybę. Šitaip buvo atkurtas Lietuvos Respublikos veiksnumas, t. y. visiškas jos suverenitetas.
2 dalis konstatavo valstybės tęstinumą, kaip nepriklausomybės atkūrimo teisinį pagrindą, ir iš jo kylantį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos identitetą – tapatumą su 1918 sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kuri nepaisant SSRS okupacijos ir aneksijos iki pat 1990 03 11 toliau gyvavo kaip tarptautinės teisės subjektas.
3 dalyje įtvirtinta nuostata visiškam Lietuvos Respublikos suverenitetui įgyvendinti: Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Įgyvendinant šią nuostatą, Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo šalies teritorijoje nutrauktas svetimos valstybės (SSRS ir jos sukurto darinio – LSSR) konstitucinių aktų veikimas ir, vadovaujantis valstybės tęstinumu bei identitetu, pratęstas paskutinės 1938 Lietuvos Konstitucijos galiojimas sustabdant galiojimą tų jos nuostatų, kurios reglamentuoja neišlikusių valstybės institucijų veiklą, t. p. savaime neatkuriant iki 1940 06 15 veikusių įstatymų. Įstatymu Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo sustabdytas kitų 1938 Konstitucijos nuostatų galiojimas ir patvirtinta laikinoji valstybės konstitucija – Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (LPĮ), atitinkantis susiklosčiusius visuomenės santykius ir valstybės valdymo struktūrą, t. p. palikti galioti Kovo 11 Aktui ir LPĮ neprieštaraujantys teisės aktai.
4 dalyje pabrėžta Lietuvos valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, t. p. ir sienų neliečiamumo principui, suformuluotam 1975 Europos saugumo ir bendradarbiavimo Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte, įsipareigota garantuoti žmogaus, piliečio bei tautinių bendrijų teises.
Pagal Akto 5 dalį, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kaip suverenių galių reiškėja, paskelbė pradedanti įgyvendinti visą valstybės suverenitetą. Ši nuostata patvirtino deklaracijoje Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų konstatuotą Aukščiausiosios Tarybos, kaip suverenios tautos atstovės, mandatą.
Kovo 11 Aktas įtvirtino nepriklausomybės atkūrimo principus, kurie vėliau buvo išplėtoti kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir sudarė teisines prielaidas atkurtai valstybės nepriklausomybei praktiškai įtvirtinti: vadovaudamasi jo nuostatomis Lietuvos Respublika visiškai perėmė savo teritorijos valdymą ir išskyrė savo piliečius iš svetimos valstybės jurisdikcijos. Kovo 11 Akto pagrindu Lietuvos Vyriausybė 1991 buvo pripažinta kitų valstybių (tarptautinis Lietuvos valstybės pripažinimas de jure tebegaliojo, naujai jos Vyriausybei reikėjo gauti tik šio pripažinimo patvirtinimą, užmegzti abipusius diplomatinius santykius).
Kovo 11 Aktas yra galiojančios Lietuvos valstybės konstitucinės teisės dalis, Konstitucija plėtoja pagrindines jo nuostatas. Jis nėra lygiareikšmis pagrindiniams Lietuvos valstybės konstituciniams aktams (Lietuvos Tarybos 1918 Vasario 16 Aktui ir 1920 05 15 Steigiamojo Seimo rezoliucijai Dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės), nes juo nebuvo sukurta Lietuvos valstybė, o tik atkurtas tais aktais įsteigtos bei atkurtos Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas. Kovo 11 Aktas išplaukia iš minėtų pagrindinių konstitucinių aktų ir įgyvendina jų įtvirtintas nuostatas.
L: Kovo Vienuoliktosios Aktas: Faksimilės / parengė V. Landsbergis Vilnius 2000; Kovo 11‑oji: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas / sudarytojas V. Sinkevičius Vilnius 2023.
607
1