Lénkijos ir Lietuvõs Valstýbės padaljimai, Abiej Taut Respùblikos padaljimai, Lenkijos ir Lietuvos valstybės 1772, 1793 ir 1795 padalijimai tarp Rusijos imperijos, Austrijos imperijos ir Prūsijos karalystės. Nuo 17 a. vidurio prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ekonominis ir politinis smukimas. Susilpnėjo valdovo valdžia, sustiprėjo didikų ir jų grupuočių (konfederacija) galia. 1764 Rusijos ir Prūsijos pastangomis ATR valdovu tapo Čartoriskių giminės atstovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Čartoriskiai, bandę reformomis stiprinti valstybės valdžią, pritaikyti feodalinius santykius prie prasidėjusios rinkos ekonomikos plėtros, susidūrė su Prūsijos ir Rusijos pasipriešinimu. Rusija 1767 inspiravo Radomo konfederaciją ir privertė ATR 1768 pasirašyti su Rusija ir Prūsija sutartį, garantuojančią ATR vidaus tvarkos nekintamumą. ATR nepriklausomybės šalininkai 1768 suorganizavo Baro konfederaciją, prašė Austrijos, Turkijos ir Prancūzijos pagalbos, tačiau Austrijos, Prūsijos ir Rusijos 1772 08 05 pasirašyta Sankt Peterburgo I konvencija įtvirtino ATR I padalijimą. Rusijai atiteko 93 000 km2: iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdų – Baltarusijos šiaurės rytų žemės, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos bendrų valdų – Latgala. Prūsija ir Austrija prisijungė Lenkijos valdas: Prūsija – lenkų šiaurines žemes (iš viso 36 000 km2), Austrija – Ukrainos vakarinę dalį su Lvovo miestu ir lenkų pietines žemes (iš viso 81 900 km2). I padalijimas sužlugdė Rusijos pastangas vienai kontroliuoti ATR ir nepaprastai sustiprino Prūsiją: jos dvi viena nuo kitos atskirtos dalys – Brandenburgo kurfiurstystė ir Prūsija – buvo sujungtos: atkirtusi Lenkiją nuo jūros Prūsija ėmė kontroliuoti beveik visą Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.

Po I padalijimo sustiprėjo ATR miesto elito ir pažangiosios bajorijos kova dėl reformų, antibaudžiavinis valstiečių ir miestų varguomenės judėjimas. Rusija bandė kontroliuoti reformas ir, iš dalies pritardama joms, išlaikyti ATR savo įtaką. 1791 priimta Gegužės trečiosios konstitucija sukėlė didelį vidaus ir užsienio reakcijos nepasitenkinimą. Jos priešininkai paprašė Rusijos pagalbos; jos pritarimu 1792 buvo sudaryta reformoms priešiška Targowicos konfederacija. Jai paremti Rusija 1792 05 14 į ATR įvedė kariuomenę (apie 100 000 žmonių). 1793 pradžioje į ATR vakarinę dalį įžengė Prūsijos kariuomenė. 1793 01 23 Sankt Peterburge pasirašyta II konvencija dėl ATR II padalijimo. Pagal ją Rusijai atiteko 250 200 km2 teritorija: iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdų – Baltarusijos vidurinė dalis, iš Lenkijos valdų – Dešiniakrantė Ukraina (Kijevo vaivadija, Podolės ir Voluinės vaivadijų rytinės dalys). Nauja ATR siena su Rusija ėjo į rytus nuo linijos Druja (prie Dauguvos)–Pinskas–Podolės Kamenecas. Prūsija užėmė Gdanską, Torunę, beveik visą Didžiąją Lenkiją, Mazovijos dalį, Krokuvos vaivadijos dalį su Čenstakavos miestu (iš viso 57 100 km2). Austrijai buvo pasiūlyta kompensacija iš revoliucinės Prancūzijos žemių.

Po II padalijimo ATR liko tik 34 % teritorijos, buvusios iki I padalijimo, ir 4 mln. gyventojų. ATR visai neteko savarankiškumo. Pagal jos su Rusija 1793 10 pasirašytą sutartį be pastarosios leidimo ATR buvo uždrausta sudaryti sutartis su kitomis šalimis. Rusija buvo pripažinta ATR būsimos konstitucijos (ją Seimas Gardine priėmė 11 23) garante. Labai sumažėjo ATR kariuomenė: Lenkijai palikta 10 000, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – 5000 karių. II padalijimas sukėlė 1794 sukilimą. 1795 10 24 Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasirašius Sankt Peterburgo III konvenciją, buvo įvykdytas ATR III padalijimas. Rusijai atiteko 120 000 km2 teritorija: iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Baltarusijos vakarinės žemės, Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – Vakarų Voluinė, jai t. p. atiteko latvių žemėje 1561–1795 gyvavusi Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausia lenkų žemių tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva), Prūsija – Užnemunę, dalį Palenkės, Mazoviją (su Varšuva) iki Vyslos ir Pilicos upių. 1797 01 26 Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė Sankt Peterburgo IV konvenciją, kuri patvirtino ATR III padalijimą ir panaikino jos valstybingumo likučius; prie konvencijos buvo pridėtas Stanislovo Augusto Poniatovskio abdikacijos (sosto atsisakymo) 1795 11 25 aktas.

Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimai buvo neteisėti aktai, bet II padalijimas ir 1794 sukilimas atitraukė Rusiją nuo kovos su revoliucine Prancūzija, susilpnino Prūsijos dalyvavimą joje ir tuo prisidėjo prie I antiprancūziškos koalicijos (1792–94) nesėkmės. Likvidavus ATR valstybingumą pablogėjo gyventojų socialinė, ekonominė, kultūrinė ir religiniė padėtis. ATR pasidalijusios valstybės vykdė vietos gyventojų didžiavalstybinę vokietinimo ir rusinimo politiką. 1917 11 15 Sovietų Rusija paskelbė Rusijos tautų teisių deklaraciją, panaikino visus caro vyriausybės grobikiškus aktus; 1918 08 29 buvo panaikinti ir padalijimų aktai. Lenkija ir Lietuva daugumą etninių žemių atgavo pagal 1919 Versalio taikos sutartį po I pasaulinio karo (1914–18) žlugus Rusijos, Austrijos ir Vokietijos imperijoms. 1918 atsikūrusi Lietuvos valstybė atgavo Vilniaus kraštą (1919–39 valdė Lenkija), didumą Suvalkijos (Užnemunę).

R: R. Šmigelskytė‑Stukienė Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai. 1 dalis. Sankt Peterburgo konvencijos Vilnius 2009

-Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimai; -Žečpospolitos padalijimai