Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas (piešinys iš Recueil d'armoiries polonaises, 16 a. J. Długoszo Insignia seu clenodia regis et regni Poloniae kopija, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė, LDK, Didžióji Lietuvõs kunigaikštijà, 13–18 a. Vidurio rytų Europos valstybė. Apėmė lietuvių (be Mažosios Lietuvos lietuvių), baltarusių žemes, didumą ukrainiečių (iki 1569), dalį vakarų rusų žemių; 1561–1629 autonominės provincijos teisėmis jai priklausė Uždauguvio kunigaikštystė, 1561–1795 vasalas buvo Kuršo kunigaikštystė (nuo 1569 abu kraštai buvo valdomi bendrai su Lenkija); 1629–1772 LDK liko tik dabartinė Latgala (valdoma t. p. su Lenkija). 1569 Liublino unija LDK su Lenkija sudarė federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę (nuo 1582 Abiejų Tautų Respublika). Iki 1572 LDK valdė Gediminaičių dinastija. Valdovo oficialus titulas – didysis kunigaikštis (lentelė) ir valstybės oficialus pavadinimas nusistojo 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje. Valdovo svarbiausia rezidencija nuo 14 a. pirmo ketvirčio buvo sostinė Vilnius. Dėl LDK susikūrimo laiko nėra bendros nuomonės. Dauguma istorikų jos pradžia laiko monarcho valdžios susiklostymą Mindaugo laikais (13 a. antras ketvirtis), kai į Lietuvos valstybę buvo suvienyta dalis baltų genčių žemių (istorijos šaltiniuose Mindaugas jau tituluojamas didžiuoju kunigaikščiu). Kitų nuomone, LDK susidarė, kai nuo 13 a. prie Lietuvos valstybės imta jungti senąsias rusų žemes.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. viduryje

Valstybingumo raida, teritorijos kaita (13–16 a.)

Nuo 13 a. pabaigos, pradėjus valdyti Gediminaičiams, įsigalėjo paveldima ir palyginti tvirta didžiojo kunigaikščio valdžia. 13 a. 4 dešimtmetyje LDK plotas buvo apie 70 000 km2, 14 a. pradžioje – apie 120 000 km2. 14 a. 1–2 ketvirtyje prie LDK prijungus Palenkę, Voluinę, Podolės dalį ir Polocko, Minsko, Vitebsko, Kijevo, Černigovo žemes (rutėnų, rusinų arba senrusių) jos plotas siekė iki apie 650 000 km2. Diduma etninės Lietuvos (apie 70 000 km2) liko valdovo domenu, o didžiausių prijungtų sričių kunigaikščiais tapo Gediminaičiai, susitarę su vietos didikais, – sritiniai kunigaikščiai paliko jų žemėvaldą neliestą, skyrė jiems svarbias pareigas; patys priėmė stačiatikių tikėjimą. Susiformavus dinastijai ir jai bendradarbiaujant su etninės Lietuvos ir Rusios diduomene konsolidavosi išsiplėtusios LDK elitas.

Algirdo žygis į Maskvą 1368 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Krėvos sutarties (1385) aktas (saugomas Krokuvos kapitulos archyve)

Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)

LDK stiprėjo sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis. Lietuva nuo kitų Europos šalių atsiliko su krikštu ir Kalavijuočių ordinas, vėliau Vokiečių ordinas (VO) ir jo vasalas Livonijos ordinas buvo įkurti baltų regione krikščionybei platinti. 13–15 a. LDK su jais teko beveik nuolat kariauti (kryžiaus karai Baltijos regione). 14 a. tie karai virto VO organizuojamais Vakarų Europos diduomenės riterių žygiais į pagonių kraštus. Nuolatinės kovos stabdė LDK ekonominę raidą, izoliavo ją nuo Baltijos ir Vidurio bei Vakarų Europos. Ordinų grėsmė paspartino valdžios konsolidaciją Lietuvoje. Jogailai Krėvos sutartimi (1385) tapus Lenkijos karaliumi (1386) ir apkrikštijus Aukštaitiją (1387), buvo panaikinta LDK politinė ir kultūrinė izoliacija. Kartu į LDK ėmė reikšti pretenzijas lenkų diduomenė, ją laikiusi Lenkijos Karūnos dalimi. LDK iškovojo savarankiškumą 1392 Astravos sutartimi ir 1401 Vilniaus–Radomo susitarimu Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir savarankišku valdovu. 15 a. pirmajame trečdalyje LDK tapo stipriausia, o didžiojo kunigaikščio valdžia pasiekė didžiausią politinę galią: prijungus Smolensko žemę (1404), valstybės teritorija išsiplėtė iki 1 mln. km2, buvo atsiimta Žemaitija (1401–03, 1404–09 ją valdė VO). Nusistojo politinė pusiausvyra su Maskvos didžiąja kunigaikštyste (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas), Žalgirio mūšyje (1410) išvien su Lenkija sumuštas VO, Melno taikos sutartimi (1422) atgauta Sūduva (Užnemunė). Prasidėjo ilgalaikis taikaus sugyvenimo su VO laikotarpis.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. viduryje–16 amžiuje

Nuo 15 a. pabaigos intensyvėjo LDK karai su stiprėjančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karai). Per juos LDK neteko Okos aukštupio kunigaikštysčių, Smolensko (Smolensko karas) ir kitų žemių. LDK Juodosios jūros pajūrį (Algirdo prijungtą Baltąją pakrantę) iki 15 a. pabaigos užvaldė Krymo totoriai; jie puldinėjo LDK pietines žemes. 16 a. viduryje LDK plotas sumažėjo iki apie 700 000 km2; gyventojų buvo apie 3,5 mln., iš jų etninės Lietuvos – apie 1 mln.

Iki 1569 išliko asmeninė LDK ir Lenkijos sutartis (unija), kuri būdavo atnaujinama (1413 Horodlės susitarimais, 1432 Gardino sutartimi). Kartais, kai LDK valdydavo atskiras, nors ir tos pačios Gediminaičių giminės didysis kunigaikštis, sutartis virsdavo dinastine. Karai vertė Lietuvos diduomenę ieškoti Lenkijos paramos. Ypač jos reikėjo per Livonijos karą (1558–83) su iš MDK išaugusia Rusija; LDK bajorijos siekis gauti tokias pat teises ir privilegijas, kokias turėjo Lenkijos bajorai (šlėktos), LDK ir Lenkijos diduomenės suartėjimas (tarpusavio giminystės ryšiai, Krokuvos universiteto, kuriame studijavo Lietuvos didikų jaunuoliai, lenkų intelektualų poveikis, lenkų kalbos plitimas Lietuvoje) lėmė 1569 Liublino unijos sudarymą. LDK turėjo priimti Lenkijos iškeltas sąlygas: pripažinti jos įvykdytą Palenkės ir Ukrainos vaivadijų aneksiją, kartu valdyti Livonijos kraštus (Uždauguvį ir Kuršą), sudaryti su ja federacinio tipo valstybę. Po unijos LDK plotas sumažėjo iki 300 000 km2, gyventojų – iki 2 000 000.

Socialinė ekonominė raida. Visuomenės ir valstybės europėjimas (iki 1569)

Didieji kunigaikščiai Jogaila, Vytautas, dalydami už karinę tarnybą bajorams domeno (15 a. pradžioje jis, manoma, apėmė apie 3/4 LDK teritorijos) žemes su valstiečiais (šie tapdavo veldamais), stiprindami baudžiavą, plėtė savo socialinę atramą ir skatino riterių kariuomenės kūrimąsi. Jie vasalinius Gediminaičių kilmės dalinius kunigaikščius ėmė keisti sričių vietininkais. Valdovas dalijo domeno žemes ir Katalikų Bažnyčiai, todėl domenas mažėjo, silpnėjo didžiojo kunigaikščio materiali, iš dalies ir politinė padėtis.

Po 1387 Lietuvos krikšto ir Žalgirio mūšio (1410) nusistojus taikos laikotarpiui ir prasidėjus intensyviam bendravimui su Vakarų ir Vidurio Europos šalimis, 15 a. imta modernizuoti LDK, kurti naujų pareigybių ir administracinio teritorinio padalijimo sistemą. Iš ankstyvosios monarchijos, kuri rėmėsi asmeniniais valdovo ir diduomenės ryšiais, LDK pamažu virto institucine teritorine valstybe. Vytauto laikais įsteigtas institucinis didžiojo kunigaikčio dvaras su naujo tipo pareigybių (maršalka, iždininkas, kancleris su kanceliarija, etmonas) užuomazga. Vietose įsteigta reglamentuota teritorinė pareigybių – seniūnų, vietininkų – sistema. Nuo 1413 Lenkijos pavyzdžiu buvo sudaromos didesnes sritis apimančios vaivadijos (valdė vaivados, kaštelionai). Iš įtakingiausių LDK valdovo palankumą turinčių kilmingųjų ir dalinių kunigaikščių susidarė ribotas ir gana uždaras ponų sluoksnis. Didžiųjų kunigaikščių privilegijos (1387, 1413, 1434, 1447, 1492, 1506, 1529, 1547) bajorams įformino luomines jų ir ponų teises.

Lietuvos valstiečiai (aliejus, 1785, dailininkas P. Smuglevičius; Lietuvos dailės muziejus)

Visų LDK valstiečių išnaudojimo pagrindine forma 14 a. tapo renta produktais, kurią 16 a. pradžioje keitė atodirbio (lažas) ir piniginė renta. Valstiečių vertimą baudžiauninkais ir santykinai vieningo valstiečių socialinio luomo formavimą baigė 1557 Valakų reforma. Buvo perimta europinė žemėvalda, modernizuota valstiečių gyvensena. Po krikšto suintensyvėję tarptautiniai ryšiai spartino miestų raidą – nuo 14 a. pabaigos jiems teikiama savivaldą garantuojanti Magdeburgo teisė. Vis dėlto miestiečių luomas formavosi lėtai ir iki 18 a. pabaigos (iki 1788–92 Ketverių metų seimo) neįgijo politinių teisių.

Didžiojo kunigaikščio tarybą 15 a. antroje pusėje pakeitė Ponų Taryba. Asmeninės unijos su Lenkija (1386–92 ir nuo 1447, su 1492–1501 pertrauka) sąlygomis (bendri valdovai gyveno daugiausia Krokuvoje), 15 a. antroje pusėje–16 a. pirmoje pusėje Ponų Taryba išplėtė savo valdžios kompetenciją, bet visose gyvenimo srityse negalėjo veiksmingai pavaduoti didžiojo kunigaikščio valdžios. Po 1492 Aleksandro privilegijos be Tarybos sutikimo negalima buvo rinkti mokesčių, skelbti karo, sudaryti sutarčių su kitomis šalimis.

Pirmasis Lietuvos Statutas: a – 1544 LDK Seimo nutarimų pradžia; Działyńskio nuorašas (16 a. 7 dešimtmetis; LDK slavų kanceliarine kalba); b – Lauryno nuorašo (1531) pirmas puslapis (lotynų kalba)

Nors valstybėje didžiausią įtaką turėjo katalikai lietuviai ponai, ukrainiečių ir baltarusių diduomenė išsaugojo sričių autonomiją, įformintą privilegijomis. Dėl to per Lietuvos krikštą, kai luominės privilegijos buvo suteiktos tik bajorams katalikams, atsiradę konfesiniai prieštaravimai pamažu buvo įveikti. Jau per 1432–38 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio ir buvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos vidaus karą konfesiniai ir tautiniai dalykai neturėjo lemiamos reikšmės. 1508 Mykolo Glinskio maišto (Glinskio maištas) nesėkmės svarbiausia priežastis – sėkminga LDK žemių stačiatikių integracija į politinę lietuvių bajorų tautą. 1434, 1447, 1506, 1563 valdovo privilegijomis panaikinus apribojimus stačiatikiams didikams, vienodėjanti šalies socialinė struktūra spartino visų LDK žemių (autonomines teises turėjo ir Žemaitija) teisinę integraciją. Ją 1529 baigė visai LDK skirtas Pirmasis Lietuvos Statutas.

Nuo 15 a. pabaigos greta Ponų Tarybos veikė kita luominė valstybės valdžios institucija – LDK Seimas, kitaip nei Taryba, atstovavimo principu sukurta bajorų politinė institucija. 16 a. 5–6 dešimtmetyje Lenkijos bajorų pavyzdžiu LDK bajorai ėmė kurti savo programą – jie siekė panaikinti atskirą ponų jurisdikciją, vaivadijose ir apskrityse sukurti bajorų renkamus administravimo ir ypač teismų organus, Seimui suteikti aukščiausią prerogatyvą. Šie reikalavimai buvo įgyvendinti per 1564–66 reformas baigus kurti LDK valdžios, administracinę ir teismų struktūrą ir priėmus II Lietuvos Statutą (1566). Formaliai buvo sulygintos ponų ir bajorų teisės, LDK suskirstyta į vienodas bajorų apskritis, kuriose veikė seimeliai, žemės teismas, Pilies teismas ir pakamario teismas. LDK svarbiausia institucija tapo Seimas. Bajorų luominės reformos sutapo su Valakų reforma, įtvirtinusia baudžiavą.

LDK – federacinės Abiejų Tautų Respublikos dalis (1569–1795)

Ketverių metų seimas priima Gegužės trečiosios konstituciją (aliejus, 1806, dailininkas K. Wojniakowskis, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Po unijos LDK išsaugojo savo teritoriją, įstatymus (1588 priimtas III Lietuvos Statutas), iždą, kariuomenę, teismų sistemą (veikė Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas), centro vykdomąsias institucijas, bendrai buvo renkamas valdovas (tas pats asmuo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis), Seimas, sudaromas Senatas (iš Lenkijos ir LDK senatorių), bet federacijoje LDK praktiškai turėjo taikytis (daugiausia užsienio politikos klausimais) prie stipresnės Lenkijos karalystės. Unija ir elekcinės monarchijos (kai Abiejų Tautų Respublikos valdovą imta rinkti) įsitvirtinimas, išmirus Gediminaičiams bei Jogailaičiams, sudarė prielaidas bajorijos viešpatavimui.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimai

LDK ypač nukentėjo per 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą, 1654–67 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karą, 1655–60 Šiaurės karą. 17–18 a. LDK, kaip ir Lenkijos, ūkis nesiplėtojo, smuko valstybės politinė galia. Silpnėjo valdovo valdžia, stiprėjo didikų ir jų grupuočių – konfederacijų įtaka. Jų tarpusavio kovomis vis labiau naudojosi gretimos valstybės, kišdamosios į LDK ir Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus. Vidaus politinę krizę stiprino ir karai su Švedija, Rusija, Turkija. Dėl panašios LDK ir Lenkijos bajorų padėties kovojančios grupuotės veikė visos valstybės mastu, bet dalis jų reiškė ir LDK specifinius interesus.

18 a. paskutiniame trečdalyje didėjant LDK politinei ir ekonominei krizei susibūrė negausi, bet įtakinga LDK ir Lenkijos bajorų grupė. Kaip unitarinės valstybės šalininkė, siekdama sustiprinti Abiejų Tautų Respubliką, ji parengė plačią politinių ir socialinių reformų programą. Joje numatyta pertvarkyti miestiečių ir valstiečių padėtį. Naują santvarką įtvirtino Ketverių metų seimo 1791 paskelbta Gegužės trečiosios konstitucija. Mėginta valstybę modernizuoti ir centralizuoti. LDK ir visos Abiejų Tautų Respublikos valstybingumą po III padalijimo 1795 (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimai) panaikino Rusija, Prūsija ir Austrija. Diduma LDK teritorijos atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai.

LDK politinė ir kultūrinė reikšmė

Lietuvos Metrika (1387–1546): a – Užrašymų 25 knygos viršelis (1598; lotynų kalba); b – 264 knygos su 1565–66 m. dokumentais antraštinis lapas (16 a. pabaiga; LDK slavų kanceliarine kalba)

Susikūrus LDK ilgainiui susidarė politinė lietuvių bajorų tauta, į kurią įsitraukė ir rutėnų žemių bajorija. LDK darė didelį poveikį modernių rytų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – genezei, Lenkijos raidai. LDK ir Lenkijos Krėvos sutartis, dar labiau – Liublino unija Jogailaičių laikais buvo svarbus viso Vidurio rytų Europos regiono veiksnys.

LDK kultūros raidai didžiausią įtaką padarė Lietuvos krikštas. Christianizacija iš esmės pakeitė lietuvių gyvenseną ir pasaulėžiūrą. Paplito rašytiniai dokumentai (valdovo privilegijos, Lietuvos Statutai, Lietuvos Metrika), atsirado vietinė istoriografija (Lietuvos metraščiai), 16 a. išleista knygų LDK tautinėmis kalbomis, ėmė kurtis mokyklos, klostėsi miestų savivalda. 1579 įsteigtas Vilniaus universitetas darė poveikį daugeliui gretimų šalių. Vėlyvųjų vidurinių amžių pabaigoje Lietuvoje susiklostė katalikiškai Europai įprasta kultūros paradigma: lotyniška raštija, gotikinė architektūra ir dailė, vadinamųjų septynių laisvųjų menų mokymo sistema, krikščioniška istorinė savimonė, šventųjų kultas, riterių ideologija. LDK kunigaikščiai laiškais lotynų, vokiečių, čekų kalbomis, slavų bažnytine ir kanceliarine kalba užmezgė tarpvalstybinius ryšius su Europos šalių valdovais. Šį bendradarbiavimą piligrimystės, riterystės ir studijų kelionėmis plėtojo LDK didikai. 16 a. reformacijos ir Renesanso sąjūdžiai apytiksliai plėtojosi tuo pat metu kaip ir kitose Vakarų bei Vidurio Europos šalyse. Baroko ir Šviečiamojo amžiaus laikotarpiais LDK kultūra buvo visavertė Europos kultūros dalis. Daugiatautės LDK kraštai, sritys ir etnosocialinės grupės išsaugojo politinį ir kultūrinį savarankiškumą, todėl LDK paveldas reikšmingas lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių, karaimų ir gretimoms tautoms.

Lent. LDK didieji kunigaikščiai (valdymo metai)
Mindaugas, apie 1236–1263, karūnuotas 1253
Treniota, 1263–1264
Vaišelga (Vaišvilkas), 1264–1267
Švarnas, 1267–1269
Traidenis, 1269 (ar 1270)–1282
Daumantas*, m. 1285
Butigeidis*, m. po 1290
Pukuveras‑Butvydas, po 1290–94 ar 1295
Vytenis, apie 1295–1316
Gediminas, 1316–1341
Jaunutis, 1341–1345
Algirdas, 1345–1377
Jogaila**, 1377–1381, 1382–1392
Kęstutis, 1381–1382
Vytautas Didysis, 1392–1430
Švitrigaila, 1430–1432
Žygimantas Kęstutaitis, 1432–1440
Kazimieras Jogailaitis**, 1440–1492
Aleksandras, 1492–1506
Žygimantas Senasis, 1506–1548
Žygimantas Augustas, 1529–1572***
Henrikas Valua, 1573–1574
Steponas Batoras, 1576–1586
Zigmantas Vaza, 1588–1632
Vladislovas Vaza, 1633–1648
Jonas Kazimieras, 1648–1668
Mykolas Kaributas Višnioveckis, 1669–1673
Jonas Sobieskis, 1674–1696
Augustas II, 1697–1706, 1709–1733
Stanislovas Leščinskis, 1706–1709
Augustas III, 1733–1763
Stanislovas Augustas Poniatovskis, 1764–1786

*spėjamas didysis kunigaikštis

**Jogaila, Kazimieras Jogailaitis ir po Kazimiero Jogailaičio valdžiusieji buvo ir Lenkijos karaliai

*** visateisiu valdovu tapo 1548

2336