Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos (14 a. pabaiga–1569: institucinės monarchijos laikotarpis)
Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė nuo Krvos sutartiẽs ik Liùblino ùnijos (14 a. pabaigà–1569: institùcinės monárchijos laikótarpis)
Jogaila veda Lenkijos karalienę Jadvygą (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
1385 Krėvos sutartimi ir 1386 Jogailos (Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo iki 1392) vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) unija. Ji iš esmės pakeitė Lietuvos istoriją. Jogaila, susiejęs savo ir tautos likimą su krikščioniška karalyste, sudarė galimybę sparčiam Lietuvos krikščioninimui ir europeizacijai. Krėvos sutartis iki 1569 Liublino unijos išliko asmeninė dviejų valstybių unija, kuri būdavo vis atnaujinama (1413 Horodlės susitarimas, 1432 Gardino sutartis): kartais unija virsdavo dinastine – kai LDK valdydavo atskiras, nors ir tos pačios giminės, didysis kunigaikštis (1392–1430 Vytautas, 1430–32 Švitrigaila, 1432–40 Žygimantas Kęstutaitis, 1440–47 Kazimieras Jogailaitis, 1492–1501 Aleksandras).
Krėvos sutarties (1385) aktas (saugomas Krokuvos kapitulos archyve)
1392 Astravos sutartimi, 1401 Vilniaus–Radomo susitarimu ir 1413 Horodlės susitarimais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija, kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką, kiekviena šalis atskirai rinko valdovą, Horodlės susitarimų dokumentuose numatytų bendrų bajorų suvažiavimų tradicija nesusiklostė. Tik nuo 15 a. pabaigos pamažu pradėjo megztis Lenkijos ir Lietuvos didikų bei bajorų asmeniniai (giminystės) ryšiai.
15 a. pradžioje LDK plotas tapo didžiausias per visą jos gyvavimą – prijungus Smolensko žemę (visiškai 1404) jis siekė iki 1 mln. km2, gyveno apie 1 mln. žmonių. 1411–22 buvo atsiimta Žemaitija (1401–03, 1404–09 ją valdė Vokiečių ordinas). Nusistovėjo politinė pusiausvyra su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Po išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną per Žalgirio mūšį (1410) ir Melno taikos (1422) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK ir Lenkiją valdant netgi tam pačiam valdovui LDK politinis elitas toliau vykdė Vytauto savarankiškos politikos (1429 Lucko suvažiavime Vytautui pasiūlyta vainikuotis, bet šis sumanymas neįgyvendintas) tradiciją, pvz., LDK nedalyvavo 1454–66 Lenkijos Trylikamečiame kare su Vokiečių ordinu. Bendrų valdovų laikotarpiu (ypač nuo Žygimanto Senojo laikų – LDK valdė 1506–44) intensyvėjo abiejų šalių politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas, pamažu buvo ugdoma vadinamosios bendros gerovės (lotyniškai res publica) samprata.
1 žemėlapis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. viduryje
miniatiūra Žalgirio mūšis (1410) iš D. Schillingo kronikos (1485)
Lucko (Liubarto) Aukštutinės pilies (14 a. pirma pusė) didysis bokštas (2006 nuotrauka)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Maskva ir Rusija
LDK politinį stabilumą sukrėtė 15 a. pabaigos–16 a. karai su stiprėjančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste, kuri 16 a. pradžioje virto Rusija (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas, 14 a.–15 a. pradžia; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Rusijos karai, 15 a. pabaiga–16 amžius). Dar valdant Algirdui (1345–77) prasidėjo LDK ir Maskvos konfliktas dėl Kijevo Rusios palikimo – stačiatikių kraštų valdymo. Jogailos ir Aukso ordos chano Mamajaus sąjunga prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę 1380 baigėsi nesėkmingu karo žygiu, per kurį Jogailos pagalbos nesulaukęs Mamajus Kulikovo mūšį pralaimėjo Maskvos didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Doniečiui. Jogailos motinai stačiatikei tarpininkaujant 1384 mėginta sudaryti LDK ir Maskvą tenkinančią sutartį, kurią sudarius galėtų įvykti Riurikaičių ir Gediminaičių dinastijų narių vedybos ir stačiatikiškas lietuvių kunigaikščio krikštas. Šiam planui nepritarė valdantysis Lietuvos elitas.
Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenė 1508 įsiveržia į Lietuvą ir priartėja prie Vilniaus (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
14 a. pabaiga–15 a. – gana ramus LDK santykių su Maskva laikotarpis. Santykių iniciatyvą ilgai išlaikė LDK valdovai, bet Maskvos kunigaikščiai sugebėjo naudotis stačiatikybe ir manipuliuoti istorine tradicija, ypač 1453 Konstantinopolį užkariavus Turkijai ir žlugus Bizantijos imperijai.
Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III ėmė skelbtis Bizantijos imperatoriaus įpėdiniu, pradėta propaguoti Trečiosios Romos teoriją (nuo 1472 Ivano III antroji žmona buvo paskutinio Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI dukterėčia Sofija; iš Paleologų dinastijos). Per 15 a. pabaigos–16 a. pradžios karus LDK neteko daugiau kaip 1/4 teritorijos (nors ir mažai gyvenamos): Černigovo, Starodubo, Gomelio, Severianų Naugardo, dalies Smolensko, Mstislavlio, Kijevo žemių. Juodosios jūros šiaurinę pakrantę iki 16 a. vidurio visiškai užvaldė Krymo totoriai, kurie puldinėjo ir kitas LDK žemes. 16 a. viduryje LDK plotas sumažėjo iki 700 000 km2; gyventojų iš viso buvo apie 3,5 mln., apie 1 mln. jų gyveno etninėje Lietuvoje (2 žemėlapis). LDK persvaros nesusigrąžino ir po 1514 pergalės per Oršos mūšį, kuriame LDK kariuomenė (vadas – didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis) nugalėjo keliskart gausesnes Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas.
2 žemėlapis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. viduryje–16 amžiuje
1558–83 tarp LDK ir Rusijos (Maskvos didžiosios kunigaikštystės įpėdinės) vyko Livonijos karas, kurį sukėlė LDK ir Rusijos siekiai įsigalėti Livonijos uostuose, kilę dėl didėjančios tarptautinės prekybos reikšmės. Vieno galingiausių LDK didikų Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinkoje kilo idėja prijungti Livoniją prie LDK vasalinės sutarties sąlygomis, t. y. siekta sukurti santykius, panašius į Lenkijos ir Prūsijos po 1525 (žlugus Vokiečių ordinui) sutarties. Livonijos ordino sekuliarizavimo siekius skatino ir reformacijos įtaka. LDK ir Livonija sudarė 1557 (trys Pasvalio sutartys), 1559, 1561 (Vilniaus sutartys), sutartis, pagal kurias diduma Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystė ir Kuršas) autonominės srities teisėmis buvo prijungta prie LDK. Tuo metu Livonijoje jau vyko karas su Rusija.
Livonijos karas atskleidė reikšmingus LDK politinio ir karinio gyvenimo pokyčius. Dar 1508 Glinskio maišto, per kurį mėginta sukelti stačiatikių nepasitenkinimą, nesėkmė patvirtino LDK rutėnų elito integraciją į LDK visuomenę. Stačiatikiai bajorai savo interesus vis labiau tapatino su Lietuvos valstybės reikalais, gausėjo tarpkonfesinių santuokų, LDK buvo naikinami politiniai apribojimai stačiatikiams. Stačiatikių kilmės kunigaikščių ir didikų Chodkevičių, Ostrogiškių, Sapiegų pasiekti aukšti valstybiniai postai rodė šios LDK visuomenės grupės atstovams atsiveriančias naujas galimybes, be to, per karus su Maskvos didžiąja kunigaikštyste ir Rusija sustiprėjo lenkų ir lietuvių bajorų ryšiai. LDK kariuomenei buvo svarbūs iš Lenkijos atvykstantys samdinių daliniai. Per Livonijos karą stiprėjantys LDK ir Lenkijos ryšiai skatino abiejų valstybių derybas dėl realios unijos. Karai vertė pertvarkyti LDK kariuomenę: įsteigta nauja etmono (didžiojo ir lauko) pareigybė, didėjo vėliavininkų reikšmė, gausėjo samdomosios kariuomenės (algininkai).
LDK vakarietiškai užsienio politikai darė įtaką 15 a. antroje pusėje iš Lietuvos kilusios Jogailaičių dinastijos valdovų (Kazimiero Jogailaičio palikuoniai) įsitvirtinimas Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos sostuose, iš esmės didžiojoje Vidurio Rytų Europos dalyje. Būti Čekijos ir Vengrijos karaliais juos kvietė vietos diduomenė, kuri tikėjosi palankesnės nei vokiškų dinastijų politikos. Jogailaičių dinastijos centras buvo Prahoje ir Krokuvoje, bet jos natūrali atrama buvo LDK. Tik čia Jogailaičiai buvo tėvoniai (save laikė ir kitų buvo pripažįstami LDK paveldėtojais, todėl Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galėjo būti išrinktas tik šios dinastijos narys), kitur jie tebuvo renkami monarchai. Didesnė valdžios galia skatino kurti savarankišką dinastijos politiką, kuri kartais skyrėsi nuo valdomų šalių politinio elito interesų. Vis dėlto bendros Jogailaičių politikos visiškai suderinti nepavyko, lemiamais klausimais valdovai visuomet atsižvelgdavo į vietos bajorijos norus. Didesnis buvo kultūrinio gyvenimo bendrumas, klostėsi bendras šių šalių paveldas.
Rusijos grėsmė, LDK bajorijos siekis gauti tokias pat teises ir privilegijas, kokias turėjo Lenkijos bajorai (šlėktos), LDK ir Lenkijos diduomenės asmeninis ir kultūrinis suartėjimas (tarpusavio giminystės ryšiai, Krokuvos universiteto ir lenkų intelektualų įtaka, lenkų kalbos plitimas) lėmė realios Liublino unijos (1569) sudarymą. Jos sudarymo išvakarėse Lenkijos ponų ir karaliaus Žygimanto Augusto valia LDK neteko Ukrainos (Kijevo, Voluinės ir Braclavo, arba Podolės) ir Palenkės vaivadijų, kurios buvo prijungtos prie Lenkijos. LDK plotas sumažėjo iki 300 000 km2, gyventojų – iki maždaug 2 milijonų. Bendrame Lenkijos ir LDK atstovų Seime buvo nuspręsta kartu valdyti 1566 galutinai prijungtą Livoniją. Liublino unija LDK ir Lenkija sudarė federacinio tipo valstybinį junginį, kuriame LDK turėjo gana didelį politinį savarankiškumą.
Valdymo sistemos pokyčiai
Ankstyvosios monarchijos politinė organizacija gyvavo iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo pabaigos. Tuo laikotarpiu baigėsi Lietuvos politinė izoliacija, suintensyvėjo kontaktai su gretimais kraštais, susidarė sąlygos vykdyti teritorines ir valdymo reformas. Visoje valstybėje toliau buvo įtvirtinama suvereno valdžia, spartėjo vidinė kolonizacija, įsteigta naujų valstybinių pareigybių.
15 a. pirmoje pusėje LDK ėmė klostytis nauja institucinė kultūra, iš esmės bendra visoms Europos vėlyvųjų vidurinių amžių valstybėms. LDK ji pradėjo plisti šiek tiek vėliau ir buvo stipriai veikiama gretimų šalių įtakos.
Asmeniniais santykiais paremtą valdymo organizaciją keitė nuolatinius valstybės institutus įsteigusi suvereno valdžia. Svarbiausia reforma – Vytauto įsteigtas didžiojo kunigaikščio dvaras. Įsteigus dvaro svarbiausias pareigybes (visų pirma maršalkos, arba maršalo, ir iždininko) pradėta kurti centrinę valdymo sistemą. Vytautas, sekdamas kitų vėlyvųjų vidurinių amžių valdovų pavyzdžiu, sukūrė nuolatinių tarėjų institutą ir nuolatinę Didžiojo kunigaikščio tarybą (Dvaro taryba); jos veikloje, svarstant svarbesnius klausimus, dalyvaudavo įtakingiausi LDK didikai. Didelę reikšmę valdymui turėjo Didžiojo kunigaikščio raštinė (kanceliarija), baigta kurti valdant Vytautui. Buvo įsteigtos nuolatinių raštininkų (sekretorių) pareigybės, sutvirtėjo ryšiai su Pasiuntinybių tarnyba. Raštinė buvo svarbi ne tik vidaus gyvenimo raidai, bet ir diplomatinių ryšių plėtrai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbinis antspaudas (naudotas 1398–1407; Prūsijos valstybės slaptasis archyvas Berlyne)
Iš valdovo dvaro ilgainiui susidarė LDK svarbiausios institucijos: iš Didžiojo kunigaikščio tarybos – Ponų Taryba ir Seimas, iš dvaro tarnybininkų – valstybinės pareigybės (1441 kanclerio, 15–16 a. sandūroje – karo vado etmono). Valdovo raštinė virto LDK kanceliarija. Nuo 15 a. vidurio išsiskyrė valdovo dvaro ir visos LDK (žemės) pareigybės: didieji (krašto, arba žemės) maršalka, iždininkas, didysis etmonas ir LDK kancleris tapo šalies aukščiausiaisiais pareigūnais, o dvaro pareigybių reikšmė sumažėjo. Didėjant LDK raštinės (kanceliarijos) ir rašytinių dokumentų reikšmei kancleris (nuo 15 a. pabaigos jis dažniausiai kartu būdavo ir Vilnaus vaivada) tapo svarbiausiu valstybės pareigūnu.
Lietuvos Metrika (1387–1546): a – Užrašymų 25 knygos viršelis (1598; lotynų kalba); b – 264 knygos su 1565–66 m. dokumentais antraštinis lapas (16 a. pabaiga; LDK slavų kanceliarine kalba)
Institucinio dvaro sukūrimas buvo svarbiausia Vytauto pradėta valdymo reforma, ji padėjo sutelkti valdžios elitą ir įtvirtinti monarcho valdžią. Dėl įvairiatautės valdovo dvaro sudėties Lietuvoje pamažu plito europinė gyvensena ir pasaulėžiūros normos. Valdovo dvaro poveikį politiniams įvykiams rodo didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikų permainos LDK – tuomet po ilgesnės pertraukos 1492–1501 buvo atkurtas nuolatinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Valdovo raštinėje labai padaugėjo visą formuliarą turinčių valstybės vidaus gyvenimui skirtų dokumentų, suintensyvėjo korespondencija su užsienio šalimis, paspartėjo raštininkų ir diplomatų specializacija, bene svarbiausia – buvo sudarytas valstybės archyvas – Lietuvos Metrika. Reikšminga naujovė – Aleksandro laikais įsteigta Vilniaus monetų kalykla (1495; čia kaldinta daug lietuviškų pusgrašių ir denarų) buvo svarbi LDK monetinei politikai. Pradėtos tvarkyti dvaro sąskaitų knygos rodo gerėjančią raštvedybą ir rūpinimąsi krašto iždu.
Kita Vytauto pradėtų reformų dalis, sparčiai plėtota jo įpėdinių, buvo vietinių teritorinių valdymo institucijų atnaujinimas. Vytautas, keisdamas iki tol gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdžiusius giminaičius savo bajorais ir skirdamas juos vietininkais, labai paspartino didelės valstybės vidinę integraciją.
Nuo pagoniškų laikų išlikusiose LDK branduolio pilių apygardose susidarė vietinė administracija, vadovaujama seniūnų, vėliau – ir vaivadų. Seniūnams (vietininkams) pavaldžią teritoriją imta vadinti iš Lenkijos perimtu pavieto (apskrities) terminu. 15 a., greta apskričių, buvo ir kitų administracinių teritorinių vienetų, todėl seniūnų valdžia iš pradžių labiau reiškė administracinę ir teisinę kompetenciją tos teritorijos visuomenės grupėms. Ilgainiui klostėsti vietinės valdžios pareigybių hierarchija: vaivados ir seniūnai, pilininkai (horodničiai), raktininkai, vėliavininkai, vaiskiai.
Ankstesnius asmeninius didžiojo kunigaikščio ir bajorų santykius pakeitė teritorinio administracinio lygio santykiai, valdovas įgijo galių savo teritorinei valdžiai stiprinti. Vytautas ir kiti didieji kunigaikščiai, kurdami naują valdymo organizaciją, naudojosi nuo seno susiklosčiusiais socialiniais ir politiniais santykiais, t. y. vietinės diduomenės valdžia. Lietuvos valdymo sistemos pokyčiai buvo struktūriniai, o ne asmeniniai.
Nuo 1413 Lenkijos pavyzdžiu pradėta steigti naujo tipo didesnius vietinės valdžios administracinius teritorinius vienetus – vaivadijas, valdomas vaivadų su pavaduotojais kaštelionais.
Pirmosios vaivadijos (Vilniaus vaivadija ir Trakų vaivadija), apėmė Lietuvos branduolio teritoriją ir iš esmės atitiko senųjų Vilniaus kunigaikštystės ir Trakų kunigaikštystės ribas. Pagal statusą vaivadijoms prilygo Žemaitijos seniūnija. Vaivada buvo LDK vietos valdžios aukščiausiasis pareigūnas, jo kompetencija buvo daug platesnė nei senovės slavų karo vado vaivados. Ilgainiui vaivadijų įsteigta ir savarankiškumą išsaugojusiose LDK rutėnų žemėse: 1471 Kijevo, 1504 Polocko, 1507 Naugarduko, 1508 Smolensko, 1511 Vitebsko. 1514 vaivadija tapusioje lenkų kolonizuojamoje Palenkėje galiojo lenkų teisė. Vėliausiai, per 1564–1566 administracinę teritorinę ir teismų reformas, LDK vaivadijomis tapo Voluinės žemė (joje iki tol aukščiausiasis pareigūnas buvo Voluinės krašto maršalka ir Lucko seniūnas), rytinė Podolė (Podolės seniūną pakeitė Braclavo vaivada), nuo Vilniaus vaivadijos atskirtos Minsko ir Mstislavlio žemės. Vaivadijų įsteigimas spartino rutėnų žemių integraciją į LDK.
Trakų vaivadijos herbas (piešinys iš Recueil d'armoiries polonaises, 16 a. J. Długoszo Insignia seu clenodia regis et regni Poloniae kopija, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Ta pati sistema panaudota dar likusioms dalnių Gediminaičių kilmės kunigaikščių paveldimai valdomoms LDK sritims naikinti (pvz., 1471 tėvoninį Kijevo kunigaikštį pakeitė Kijevo vaivada). Vientisos vietos valdžios sistemos sukūrimas padėjo pamažu labiau sutelkti LDK teritoriją ir sudarė prielaidas vėlesnei administracinei teritorinei reformai.
Po valstybės vidinės integracijos tik didžiausios sritys išlaikė autonomiją. Žemaitijos autonomija buvo net plečiama. Žemaitijos bajorai 1441–42 išsirūpino privilegiją (Žemaitijos privilegijos), kuri įteisino krašto savarankiškumą. Žemaitijos, kaip ir kitų LDK sričių (Kijevo, Voluinės, Smolensko, Polocko, Vitebsko ir kitų), bajorai išsaugojo teisę dalyvauti sudarant vietos valdžią. Sričių privilegijose (jas Lietuvos didysis kunigaikštis kiekvienai skelbdavo atskirai) buvo suderinti centrinės valdžios ir vietos kilmingųjų interesai.
15 a. antroje pusėje ilgai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui (1440–92, nuo 1447 Lenkijos karalius), kai valdovas nuolat nereziduodavo LDK, asmeninė Didžiojo kunigaikščio taryba virto LDK Ponų Taryba. 15 a. antroje pusėje–16 a. pirmoje pusėje ji išplėtė savo kompetenciją, bet visose gyvenimo srityse negalėjo veiksmingai pavaduoti didžiojo kunigaikščio. Po 1492 Aleksandro privilegijos be Ponų Tarybos sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo rinkti mokesčių, skelbti karo, sudaryti su kitomis šalimis sutarčių. Valdovo retomis progomis kviečiamas bajorų suvažiavimas 15 a. pabaigoje virto LDK bajorų seimu (pirmą kartą bajorai atstovavo savo žemėms per 1492 Aleksandro elekciją). Seimo reikšmę didino lenkiškų institucijų poveikis ir karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste finansavimo poreikiai (mokėti neeilinius, arba ekstraordinarius, mokesčius bajorai sutikdavo tik patys), Ponų Tarybos narių noras suteikti jų planuojamiems veiksmams didesnį legitimumą.
Nuo 16 a. pirmos pusės visi LDK gyvenimo svarbiausi sprendimai (pvz., 1529 Pirmasis Lietuvos Statutas) būdavo skelbiami Seime. Jis tapo svarbiu politiniu forumu, kuriame buvo sukurta LDK bajorijos politinė programa: panaikinti atskirą ponų jurisdikciją, vaivaidijose ir apskrityse sukurti bajorų renkamas administracines ir teismų institucijas, Seimui suteikti aukščiausiosios valdžios prerogatyvą. Programa įgyvendinta per 1564–66 reformas. Buvo sukurti visai valstybei bendri administraciniai vienetai ir teismai. Šalies svarbiausiu teritoriniu administraciniu vienetu tapo naujo tipo apskritys (pavietai; apie 30), jose telkėsi viešasis bajorų gyvenimas. Apskričių seimeliuose imta svarstyti būsimo LDK Seimo darbotvarkę ir rengti instrukcijas renkamiems atstovams, o žemės, pilies ir pakamario teismuose vietos teisėjai ėmė nagrinėti visas LDK ponų ir bajorų bylas. Po reformų visi bajorai (Lietuvoje jie sudarė net iki 6–7 % gyventojų), nepaisant jų turto ar padėties skirtumo, tapo valstybės piliečiais. Lenkijos ir LDK valdymo sistemos vienodinimas buvo svarbi Liublino unijos prielaida.
Pirmasis Lietuvos Statutas: a – 1544 LDK Seimo nutarimų pradžia; Działyńskio nuorašas (16 a. 7 dešimtmetis; LDK slavų kanceliarine kalba); b – Lauryno nuorašo (1531) pirmas puslapis (lotynų kalba)
Socialinė raida
Vidurinių amžių pabaigoje, 15–16 a., LDK visuomenė sparčiai kito. Ilgam nusistojo jos svarbiausios socialinės grupės – bajorai ir valstiečiai.
Lietuvos bajorijos raidai didelę įtaką darė lenkų bajorų luominė organizacija, iš kurios ji gavo bajorų herbus (1413 Horodlėje lietuvių ponų ir bajorų 47 šeimoms suteikti lenkų bajorų herbai) ir perėmė privilegijų tradiciją. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių žemės privilegijos (1387, 1413, 1434, 1447, 1492, 1506, 1529, 1547) įformino luomines ponų ir bajorų teises.
valdovų Jogailos ir Vytauto Horodlės aktas (Krokuvos nacionalinis muziejus)
Valstybę valdė aukštutinis bajorijos sluoksnis – diduomenė (didikai). Svarbiausi sprendimai būdavo priimami tariantis valdovui ir diduomenei, vėliau, valdovui nuolat nereziduojant LDK, – dažnai vadinamojoje Siaurojoje taryboje, kurią sudarė keli įtakingiausi didikai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais pradėjo keistis Lietuvos diduomenė. Susiformavo paveldimi didikų giminių – Goštautų, Radvilų, Astikų, Manvydų, Kęsgailų – vardai, jie pakeitė iki tol gyvavusį vienanarį ir iš kartos į kartą neperduodamą įvardijimą. Jie plito ne dėl to, kad atsirado nauja bajorija (visų jų tėvai ir iki Jogailos bei Vytauto buvo įtakingi LDK didikai), – šiuo laikotarpiu keitėsi LDK diduomenės giminės samprata, svarbiausia tapo vyriška paveldėjimo linija perduodama genealoginė savimonė, kartu ir giminės vardas. Ankstyvojoje monarchijoje paplitusias plačiąsias vadinamojo klano tipo gimines keitė sutelktos tik kelias šakas jungiančios agnatinės (paveldinčios tėvo vardą ir turtus) didikų ir bajorų giminės.
Giminių politika lėmė, kad 16 a. pradžioje LDK valdžioje įsitvirtino kelios didikų giminės (Goštautai, Radvilos, Kęsgailos), kurios, viena su kita bendraudamos ir konkuruodamos, kartu su Gediminaičių dinastija lėmė šalies raidą. Tarp įtakingiausių buvo ir kai kurios senųjų kunigaikščių giminės (Alšėniškiai, Olelkaičiai). Išskirtinio diduomenės sluoksnio klostymąsi ir jo politinės įtakos didėjimą rodo politinės institucijos – Ponų Tarybos – sukūrimas, vedybų dažniausiai tik tarp to sluoksnio narių politika, titulų siekis (iš Šventosios Romos imperijos imperatorių Radvilos gavo kunigaikščių, Goštautai, Kęsgailos, Iljiničiai – grafų titulus), iš tarnybinių bajorų sutelkti asmeniniai didikų kariniai daliniai ir administracija, bendros kilmės (romėniškoji lietuvių kilmė) teorija. Ši diduomenės socialinė raida 16 a. viduryje patyrė nesėkmę: išmirė nemaža dalis žymiausių giminių, dėl to pakito LDK valdantysis elitas, Jogailaičių dinastijos valdovai stengėsi stabdyti didikų įtakos didėjimą, poveikį darė ir Lenkijos valdžios institucijos.
Siesikų dvaro sodybos pilis‑rūmai (1493–1517)
Valdant Vytautui susidarė svarbi ir ilgainiui itin gausi socialinė kilmingųjų grupė – smulkioji bajorija. Ji atsirado iš didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių (pilėnų, leičių), iškilo Vytautui jiems suteikus privilegijų ir užrašius valstiečių veldamų tarnybų. 16 a. smulkiosios bajorijos atstovai, įrodinėdami savo bajoriškąsias teises, visų pirma remdavosi Vytauto jų protėviams suteiktomis privilegijomis. Ūkio raidai svarbi Vytauto reformų dalis – žemėvaldos politika. Valdovas, suteikdamas feodalams naujų žemės valdų ir patvirtindamas diduomenės nuosavybės teisę į tėvonijas, padėjo pagrindą europinei beneficijų sistemai. LDK klostėsi savita feodalinė sistema, vyravusius asmeninius didžiojo kunigaikščio ir diduomenės santykius keitė naujas beneficinis karine ir kitokia tarnyba už žemės valdą paremtas didžiojo kunigaikščio ir kilmingųjų ryšys.
Lietuvos bajorai ir valstiečiai (16 a. pradžios Vilniaus pieštinio plano fragmentas iš Brauno atlaso trečiosios knygos)
Valstiečių vertimas baudžiauninkais (baudžiava, feodalizmas) spartėjo Vytautui pradėjus dalyti bajorams valstiečius, t. y. versti juos veldamais. Žygimanto Kęstutaičio ir Kazimiero privilegijomis veldamai atleisti nuo visų prievolių valdovui, jos buvo perleistos bajorams. Valstiečiai pamažu prarado išeivystės teisę (išeiviniai valstiečiai), o bajorai įgijo savo valdų imuniteto teises, t. y. jie tapo vieninteliais savo valstiečių administratoriais ir teisėjais; tai matyti iš 1468 Kazimiero teisyno, pagal kurį valdovas ir bajorai įsipareigojo grąžinti vieni kitiems pabėgusius valstiečius. Vis labiau plito individualios prievolės – valstiečių asmeninis lažas ir piniginis mokestis – sidabrinė. Piniginiais santykiais paremtą ūkio plėtrą 15 a. stabdė dar neintensyvi prekyba (ypač Nemunu).
16 a. pirmoje pusėje Vakarų Europos šalių ūkinis pakilimas skatino prekybą ir su Europos periferijos šalimis. Galimybė padidinti pajamas iš eksporto skatino vėl imtis reformų. LDK valstiečių gyvenseną labiausiai pakeitė 16 a. viduryje įgyvendinta Valakų reforma (1557 Valakų nuostatai). Buvo perimti europinės agrarinės sistemos (Vakarų Europoje susiklostė dar brandžiaisiais viduriniais amžiais) svarbiausi bruožai: taisyklingasis trilaukis, visoms šeimoms bendras pastovus ploto vienetas – valakas (apie 21 ha) ir kaimai su išplėtotomis valstiečių bendruomenėmis. Pagal naują žemėtvarkos formą reikėjo nuolat derinti žemės ūkio darbus, tai įgyvendinti galėjo tik bendra ir iš dalies savavaldė teritorinė kaimo bendruomenė.
Susiformavus gatviniams kaimams pagyvėjo viešasis valstiečių gyvenimas, daugelį reikalų nuo šiol tvarkė ne pono dvaras, o kaimo bendruomenė. Per Valakų reformą valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais. Valstiečiai už jiems duotus naudoti žemės sklypus turėjo atidirbti savo pono (didžiojo kunigaikščio, Bažnyčios ar bajoro) dvare. Reforma modernizavo valstiečių gyvenseną, lėmė ūkio pakilimą (be ypatingų technikos naujovių, tik dėl restruktūrizacijos, pajamos iš žemės ūkio 16 a. pabaigoje padidėjo 3–4 kartus), bet padidino valstiečių išnaudojimą. Vis dėlto alodinė lietuvių visuomenės struktūra nebuvo visiškai panaikinta – Lietuvos valstiečiai žemės nuosavybės teisę prarado, bet paprotinę teisę paveldimai naudotis savo žemės sklypais išsaugojo.
14 a. pabaigoje–16 a. pradžioje iš esmės pakito miestiečių socialinis gyvenimas. 1387 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo privilegija Lietuvos miestams pradėta taikyti Europos miestų savivaldos modelį. Nuo to laiko Magdeburgo teisė tapo miesto savivaldos LDK sinonimu. Vytautas savivaldos privilegijas 1390 suteikė Lietuvos Brastai, apie 1400 – Trakams, 1408 – Kaunui, 1441 šias teises Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis suteikė ir Trakų karaimams. 15 a. Magdeburgo teisę gavo Palenkės miestai Bielskas (1440), Mielnikas (1440), Surażas (1445), Drohičinas (1498) ir kiti. 15–16 a. ši teisinė sistema įsitvirtino visuose LDK svarbiausiuose miestuose (16 a. viduryje tokių buvo apie 20). Dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio teikiamų privilegijų Vakarų Europos miestų savivalda paplito ir senuosiuose miestuose – Gardine, Lucke, Kremenece, Kijeve, Polocke, Minske. Magdeburgo teisė miestiečiams garantavo asmens ir turto teises, miesto bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją.
Miestą valdydavo pačių miestiečių renkama Miesto taryba, miestiečius teisė iš jų pačių sudarytas suolininkų teismas. Valdovo interesams atstovavo vaitas. Miestai turėjo žemės nuosavybės teisę, visateisiais miestiečiais tapdavo gyventojai, mieste turintys nekilnojamojo turto ir davę miestiečio priesaiką. Privilegijų paprastai gaudavo jau gyvuojantys miestai, savivalda labai spartino jų raidą ir savitos miestietiškos savimonės atsiradimą. Vakarietišku pavyzdžiu kūrėsi įvairios korporacinės draugijos (brolijos, cechai; pirmasis LDK – 1495 įsteigtas Vilniaus auksakalių cechas), derinančios religinius, globos ir profesinius interesus. Nors magdeburginės privilegijos kiekvienam miestui būdavo suteikiamos atskirai, Lietuvoje susiformavo aktyvus, savo teises suvokiantis ir jas ginantis miestiečių luomas. Luomo raidą stabdė įsigalėjusi baudžiava, itin išplėstos bajorų laisvės, vėliau ir karai. Iki 18 a. pabaigos LDK miestiečiai neturėjo politinių teisių.
Vilniaus auksakalių cecho antspaudas (1747)
Aktyvi Vytauto tarptautinė politika, dažni svetimšalių kvietimai keitė LDK gyventojų tautinę sudėtį. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje pirmosios žydų, totorių ir karaimų imigracijos bangos bei sąmoningas jų apgyvendinimas paveikė Lietuvos, ypač jos miestų, etnokonfesinę sudėtį. Kitaip nei kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Lietuvoje ir visoje LDK beveik neįsikūrė vokiečių. Įtakingesnė vokiečių bendruomenė apsigyveno tik Kaune, 15–16 a. čia vokiečių kalba turėjo lygiateisės miesto bendruomenės kalbos statusą. Vokiečių ordino didieji magistrai prašydavo išversti totoriškus laiškus, nes Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje dirbo keli totoriai. Etnokonfesinės mažumos gavo jų statusą garantuojančias didžiojo kunigaikščio privilegijas ir ilgainiui virto integralia LDK visuomenės dalimi.
Christianizacija ir konfesinė politika
To meto visuomenė valdovo krikštą suvokė kaip jo priėmimą į Bažnyčios palaimintų karalių šeimą ir šalies christianizacijos pradžią. Kaip ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje krikščionybė plito iš viršaus, pamažu apimdama vis naujus ir vis toliau nuo valstybės centro gyvenančius visuomenės narius. 1387 pradžioje iš Krokuvos į Lietuvą atvykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila savo dalyvavimu krikštui suteikė politinę reikšmę. Krikštijant Lietuvą (Aukštaitiją) 1387 Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui pradėta kurti Katalikų Bažnyčios organizacija, krikštą priėmusiems Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams ir Jogailos privilegija Vilniui sudarė sąlygas ir padėjo teisinius, socialinius, ekonominius pagrindus naujai krikščioniškai visuomenei kurtis.
Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (akvarelė, 19 a. pabaiga, dailininkas J. Kamarauskas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Naujosios religijos ir valdžios ryšį rodo vyskupo katedros (gavusios lenkų globėjo šv. Stanislovo vardą) statyba šalia valdovo rezidencijos Vilniuje, anksčiau buvusios pagonių šventyklos vietoje. Valdovas skyrė lėšų ir pirmosioms katalikų parapinėms bažnyčioms. Jo pavyzdžiu didikai dvaruose ėmė statyti bažnyčias savo bei tėvų atminimui, gretimų vietovių žmonių krikščioninimui. Atokesnes vietoves pirmieji pasiekdavo misijų tradicijas puoselėjantys vienuoliai pranciškonai. Pirmieji dvasininkai ir vienuoliai dažniausiai buvo atvykėliai iš Lenkijos, atvyko ir vokiečių (jie vyko jau valdant Mindaugui) bei čekų. Gausios 15 a. bažnyčių fundacijos ir donacijos (dovanojimai) vienuolynams rodo diduomenės christianizaciją. Valstiečių christianizacija buvo labiau paviršutiniška – dar 16–17 a. kaimuose buvo daug pagonybės liekanų. Jų mažėjo Bažnyčios ir pasaulietinei vadovybei reikalaujant, kad kunigai mokėtų vietos žmonių kalbą, dėl vyskupų vizitacijų stiprėjant dvasininkų ir parapijų priežiūrai.
Svarbiausia užduotis buvo sukurti Lietuvos (vietinę) Bažnyčios organizaciją. Jogailos ir Vytauto laikais veikė keturios katalikų vyskupijos: Vilniaus (įkurta 1387–88; pirmasis vyskupas Andrius), Žemaitijos (Medininkų, 1416–17; Motiejus Trakiškis), Vladimiro (vėliau – Lucko) ir Kijevo. Didysis kunigaikštis naudojosi katalikų pasaulyje susiklosčiusia valdovo teise siūlyti kandidatus į vyskupo sostą. Vytautui nepavyko sukurti atskiros bažnytinės provincijos, LDK vyskupijos tapo pavaldžios Gniezno (Lenkija) arkivyskupui. Gausėjo parapijų (16 a. viduryje Vilniaus vyskupijoje apie 260, Žemaičių – apie 45), bet jų buvo dar mažai (16 a. viduryje vienai bažnyčiai valstybės branduolyje tekdavo 600–800 km2), jų funkcijas iš dalies atlikdavo vienuolijos. Aktyviausios buvo pranciškonai ir jų atšaka bernardinai (LDK veikė nuo Kazimiero Jogailaičio laikų), dar veikė dominikonai, benediktinai, augustinai, karmelitai.
Reformacijos judėjimas LDK iš esmės vyko tuo pat metu kaip ir Vakarų bei Vidurio Rytų Europoje. Lietuvai didelę reikšmę turėjo 1525 gretimos Vokiečių ordino valstybės priimta liuteronybė: paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis panaikino vokiečių vienuolių riterių ordiną ir pasiskelbė pasaulietiniu valdovu – Prūsijos kunigaikščiu (hercogu).
Reformacijos Lietuvoje spartų plitimą skatino ir aktyvūs lietuvių kultūriniai kontaktai su katalikiška Europa, visų pirma didikų jaunuomenės studijos Vakarų Europos universitetuose. Reformacija prasidėjo jau 16 a. 4 dešimtmetyje: 1536 Šilalėje evangelikų liuteronų pamokslus pradėjo sakyti klebonas Jonas Tartilavičius Batakietis. 1540–42 Vilniuje veikė lietuvių raštijos ir reformacijos vienas pradininkų Abraomas Kulvietis.
Iš pradžių reformacija plito iš esmės kaip liuteronybės sklaida (Evangelikų Liuteronų Bažnyčia). Socialiniu pobūdžiu reformacija buvo smulkiųjų bajorų ir miestiečių (ypač vokiečių kilmės) judėjimas, greta religinių, turėjęs ir socialinių bei politinių motyvų (kova su oligarchija). Dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–48) nepalankumo reformatoriams liuteronybė Lietuvoje neįsigalėjo; Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir jų bendraminčiai intelektualai turėjo trauktis į Prūsiją; jie tapo 1544 įsteigto Karaliaučiaus universiteto profesoriais.
Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui (1548–72) sąlygos reformacijai plisti buvo palankesnės, žymiausiu jos vadovu tapo įtakingiausias LDK didikas Mikalojus Radvila Juodasis.
Per reformacijos antrąjį etapą LDK plito kalvinizmas, susikūrė Evangelikų Reformatų Bažnyčia, dauguma didikų perėjo į protestantizmą. Evangelikų Reformatų Bažnyčią skaldė radikalūs arijonai. Dėl vidinių nesutarimų, Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties (1565), Katalikų Bažnyčios reformos ir jos organizuotos kontrreformacijos 16 a. antroje pusėje reformacinis judėjimas nusilpo, vėliau buvo užgniaužtas.
Lietuvos katalikiškas krikštas keitė tikybinę padėtį valstybėje. Iš pradžių stačiatikių bajorai negavo lygių teisių su katalikais. Neleista platinti stačiatikybės tarp lietuvių, etninėje Lietuvoje statyti naujų cerkvių, buvo draudžiamos stačiatikių ir katalikų santuokos. Ilgainiui dauguma draudimų panaikinta. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) įteisino abiejų konfesijų tikinčiųjų lygybę. Miestuose tokia lygybė praktikuota dar anksčiau (Vilniuje miesto magistratą sudarė 10 katalikų ir 10 stačiatikių). Nepaisant valdovų Algirdo ir Vytauto pastangų atskira nuo Maskvos LDK (Kijevo) metropolija ilgesniam laikui buvo įkurta tik 1458 (pirmasis metropolitas – Grigalius Bulgaras). Kijevo metropolijai priklausė 7 vyskupijos: 4 LDK ir 3 Lenkijoje. Metropolijos oficialus centras buvo Kijevas, bet metropolitai reziduodavo Naugarduke arba Vilniuje. Stačiatikių Bažnyčios padėtis valstybėje apibrėžta 1499 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro nuotatais, kuriais įteisintas nepriklausomas bažnytinis teismas ir pasauliečių teisė skirti dvasininkus į savo įsteigtas cerkves.
Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė Vilniuje (16–19 a.)
Sudėtinga tikybinė padėtis valstybėje skatino Lietuvos didžiuosius kunigaikščius įsitraukti į atsinaujinusį svarstymą dėl Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių unijos. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila tapo net tam tikrais pasaulietiniais unijos autoritetais. Unijos idėją Konstanco susirinkime (1414–18) propagavo Vytauto paskirtas LDK stačiatikių metropolitas Grigorijus Camblakas, vėliau šiuo reikalu su Bazelio susirinkimu (1431–49) susirašinėjo Švitrigaila; unijos idėja buvo svarstoma kai kurių įtakingų LDK didikų dvaruose. 1439 Florencijos susirinkime (1438–45) abiejų Bažnyčių atstovai pasirašė unijos dokumentą, bet iš esmės ji nebuvo įgyvendinta. Nesutarimus didino dalies katalikų hierarchų reikalavimas pakartotinai krikštyti stačiatikius (rebaptizacija). 1501 popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad stačiatikių krikštas galioja; taip buvo baigti ginčai, bet Bažnyčių unijos problema atidėta. 15–16 a. svarstymai dėl unijos artino katalikus su stačiatikiais, padėjo 1596 sudaryti Brastos bažnytinę uniją.
Kultūros permainos
Christianizacija buvo ne tik religinis, bet ir kultūrinis reiškinys. Ji iš esmės pakeitė lietuvių pasaulėžiūrą ir gyvenseną. Imta užrašinėti iki tol praktikuotą išimtinai žodinę teisinę reglamentaciją (valdovų privilegijos, Lietuvos Statutas), valstybėje plito rašytiniai dokumentai (Lietuvos Metrika), kūrėsi vietinė Lietuvos istoriografija (Lietuvos metraščiai), įkurtos pirmosios mokyklos, 1579 – Vilniaus universitetas, klostėsi miestų savivalda. Lietuvoje vėlyvųjų vidurinių amžių pabaigoje susidarė katalikiškai Europai įprasta kultūra: lotyniška raštija, gotikinė architektūra ir dailė, septynių laisvųjų menų mokymo sistema, krikščioniška istorinė savimonė, šventųjų kultas, riterių ideologija. Lietuvos didieji kunigaikščiai laiškais lotynų, vokiečių, rutėnų ir čekų kalbomis bendravo su visų Europos kraštų valdovais, vėliau šį bendravimą piligriminėmis, riterystės ir studijų kelionėmis plėtojo LDK didikai. Nuo 16 a. vidurio imta daugiau spausdinti knygų (pirmoji Rytų Europoje Pranciškaus Skorinos spaustuvė Vilniuje veikė 1522–25): protestantų spaustuvė Brastoje, katalikų – Vilniaus akademijos spaustuvė ir kitos (knygų leidyba Lietuvoje iki 1795, spaustuvė).
Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją (aliejus, apie 1830, dailininkas V. Smakauskas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Vilniaus kapitulos kanauninko Martyno parašytos knygos Agenda (išspausdinta 1499 Dancige) – pirmosios LDK parengtos ir jos gyventojams skirtos knygos – puslapis
Vienas svarbiausių kultūros sklaidos veiksnių buvo rašto kultūros perėmimas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje (kanceliarijoje) sutelkti išsilavinę tarėjai ir sekretoriai padėjo valdovui ir diduomenei apmąstyti ir įgyvendinti valdymo reformas. Raštinėje subrendo LDK politinės minties kūrėjai (Vaclovas Mikalojaitis, arba Mykolas Lietuvis, Vaclovas Agripa ir kiti), 16 a. pradžioje sukurtas pirmasis ištisinis Lietuvos istorijos pasakojimas – plačioji Lietuvos metraščių redakcija (Bychovco kronika; čia pateikta lietuvių kilmės iš romėnų teorija). LDK teisės surašymas buvo dalis vėlyvaisiais viduriniais amžiais vykstančios bendros rašto sklaidos. LDK teisės kodifikacija prasidėjo kur kas vėliau nei kitose Europos šalyse, 16 a. LDK kultūrinė, politinė, socialinė ir teisinė raida apibendrinta Lietuvos Statutuose (Pirmasis Lietuvos Statutas, 1529, Antrasis Lietuvos Statutas, 1566, Trečiasis Lietuvos Statutas, 1588). Pasinaudota kitų kraštų patirtimi: statutuose akivaizdi lenkų, rusų, vokiečių ir romėnų teisės įtaka, bet jų formuluotės, palyginti su daugeliu ankstesnių Europos teisynų, yra labiau išbaigtos.
Pirmasis Lietuvos Statutas parengtas LDK kancleriui ir to meto diduomenės lyderiui katalikui didikui Albertui Goštautui vadovaujant. Antrojo autoriai – Lietuvoje apsigyvenę lotyniškos kultūros propaguotojai svetimtaučiai: lenkas Augustinas Rotundas, ispanų kilmės kunigas, teisininkas ir poetas Petras Roizijus. Trečiojo rengimui vadovavo iš stačiatikybės per kalvinizmą į katalikybę perėjęs rutėnų kilmės didikas Leonas Sapiega. Šiame jau po Liublino unijos (1569) priimtame Trečiajame Lietuvos Statute savotiškai įteisintas LDK valstybinis savarankiškumas.
LDK buvo daugiatautė valstybė, jos sritys ir gyventojų etnosocialinės grupės išsaugojo politinį ir kultūrinį savarankiškumą, todėl jos paveldas reikšmingas lietuvių, lenkų, baltarusių (gudų), ukrainiečių, rusų, žydų, totorių, karaimų ir kitoms tautoms.
LDK regionas išsaugojo kultūrinę ir politinę autonomiją, policentrizmas netrukdė įvairių tautų ir kultūrų tarpusavio sąveikai. Dėl jos susidarė išskirtinių istorijos reiškinių: rutėnų kalba buvo surašyta ir įvairioms etnokonfesinėms grupėms perduota Romos teisė ir lotyniška istorijos samprata, pastatyta gotikos bruožų turinčių stačiatikių cerkvių. Lietuvos totoriai savo religinius tekstus (kitabus) rašė ne arabiškais rašmenimis, bet iš pradžių rutėnų, vėliau lenkų kalba; Vytauto rezidenciniame mieste Trakuose apgyvendinti tiurkų kilmės karaimai, išpažįstantys karaizmą, savo gyvenamai miesto teritorijai įgijo paprastai tik krikščionių miestams teikiamą savivaldą (Magdeburgo teisę). LDK susidarymas suformavo politinę lietuvių bajorų tautą, į kurią ilgainiui įsiliejo ir rutėnų žemių bajorija. 13–16 a. LDK iš esmės paveikė moderniųjų rytų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – genezę, darė įtaką Lenkijos istorinei raidai. Tvirtėjanti LDK ir Lenkijos unija 16 a. buvo svarbus veiksnys ir viso Vidurio Rytų Europos regiono raidai.
atkurtas koklis su LDK herbu (16 a. pradžia, Rokiškio krašto muziejus)
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-117511
-Lietuvos istorija; -LDK nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos
Š: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t. 1 Vilnius 1955; Lietuvos metraštis: Bychovco kronika Vilnius 1971. L: B. Dundulis Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje Vilnius 1960; J. Jurginis Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje Vilnius 1962; B. Dundulis Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius 1971. R. R. Trimonienė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Vidurio Europa XV–XVI a. sandūroje Šiauliai 1996; E. Gudavičius Lietuvos istorija t. 1 Vilnius 1999; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999; M. Jučas Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid.–XIX a. pr.) Vilnius 2000; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai Vilnius 2001; R. Petrauskas Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a.: sudėtis–struktūra–valdžia Vilnius 2003; J. Bardach Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVII w. Warszawa–Białystok 1970; H. Łowmiański Studia nad dziejami Wielkiego Księstwa Litewskiego Poznań 1983; G. Błaszczyk Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności 1492–1569 Poznań 2002.
2336
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)