Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės gyvéntojai. Iš Vokiečių ordino karo žygių prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) aprašymų žinoma, kad 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Lietuva jau buvo tankiai gyvenamas kraštas, nors miškai užėmė didžiąją dalį teritorijos. LDK gyventojų daugėjo dėl natūralaus jų prieaugio ir teritorijos plėtotės (1 lentelė).

1 lent. Lietuvių etninis plotas ir gyventojai
Metai Plotas (tūkst. km2) Gyventojų skaičius (tūkst.) Gyventojų tankis (žm./km2) Iš jų lietuviai (tūkst.) Lietuvių dalis (%)
1260 105 300 2,8 270 90
1430 114 690 6,0 590 85
1572 114 1 040 9,0 850 82

Plečiantis Lietuvos valstybės teritorijai gyventojų gausėjo daugiausia dėl prijungiamose žemėse gyvenusių žmonių, o lietuvių dalis mažėjo. Dėl kovų su Vokiečių ir Livonijos ordinais 13–14 a. iš pajūrio, vėliau ir iš Žemaitijos prasidėjo gyventojų migracija į ramesnes lietuvių žemes. Lietuvos vakarinėje dalyje atsirado dykra. Čia gyventojai ėmė grįžti po Melno taikos (1422). Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes LDK teritorija išsiplėtė iki 350 000 km2, žmonių padaugėjo iki 700 000 (apie 53 % buvo lietuviai, apie 47 % – slavai). Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas LDK teritoriją išplėtė iki 930 000 km2, žmonių padaugėjo iki 2 480 000. LDK tapo daugiataute. Įvairių tautų gyvenamose teritorijose skyrėsi gyventojų skaičius ir tankis (2 lentelė). Lietuviai sudarė mažumą, bet jų gyvenamose žemėse gyventojų tankis buvo didžiausias. Be to, dalis lietuvių gyveno ir kitose žemėse. S. F. Kuczyńskio duomenimis (1966), Vokiečių ordino prūsiškoje dalyje, be prūsų, galėjo gyventi apie 170 000 lietuvių. Bendras lietuvių skaičius buvo apie 760 000. Po Vytauto mirties, stiprėjant Maskvos valstybei ir jai prisijungiant dalį slavų žemių, LDK teritorija mažėjo, keitėsi gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis (3 lentelė).

2 lent. LDK plotas ir pagrindinių etninių grupių gyventojai 1430*
Pagrindiniai gyventojai Etninių žemių plotas (tūkst. km2) Gyventojų skaičius (tūkst.) Gyventojų dalis (%)** Gyventojų tankis (žm./km2)
lietuviai 105 590 23,8 5,6
slavai***        
  baltarusiai 250 500 20,2 2,0
  rusai 150 450 18,1 3,0
  ukrainiečiai 210 840 33,9 4,0
totoriai 215 100 4,0 0,5
iš viso 930 2 480 100 2,7

*K. Pakšto duomenimis

**palyginti su bendru gyventojų skaičiumi

***gentys, iš kurių vėliau susidarė šios tautos; duomenys – apytikriai

3 lent. LDK teritorija ir pagrindiniai etniniai gyventojai 16 a. 3 dešimtmetyje
Etniniai plotai Teritorija (tūkst. km2) Gyventojų skaičius (tūkst.) Gyventojų dalis (%) Gyventojų tankiss (žm./km2)
lietuvių 100 700 29,6 7
baltarusių (gudų) 185 555 23,5 3
ukrainiečių 190 950 40,2 5
lenkų 10 160 6,7 16
iš viso 485 2 365 100 4,9

*palyginti su bendru gyventojų skaičiumi

Lietuvių etninių žemių plotas mažai pakito, o lietuvių padaugėjo dėl natūralaus prieaugio. 1572 mokesčių rejestrų analizė rodo, kad 16 a. į lietuvių etnines žemes atvyko vis daugiau kitataučių. Lietuvių etninės žemės, arba Tikroji Lietuva (Lithuania Propria – Vilniaus, Trakų vaivadijos ir Žemaitijos seniūnija), apėmė apie 100 000 km2 (su lietuviškąja Mažosios Lietuvos dalimi – 114 000 km2), joje gyveno 850 000 žmonių (su Mažąja Lietuva – daugiau kaip 1 mln. žmonių), iš jų – 680 000 (80 %) lietuvių. Apie 100 000 lietuvių gyveno baltarusių (gudų), prūsų, latvių ir lenkų etninėse srityse. Visoje LDK buvo 1,7 mln. gyventojų.

1667 LDK įvyko pirmasis pokario (po karo su Švedija) dūmų surašymas (laikomas labiausiai patikimu). Buvo rasta 568 000 dūmų (M. Liubavskio ir J. Jakubowskio skaičiavimu, visoje LDK gyveno 4 546 000 žmonių, dūme vidutiniškai po 8 žmones). Tikrojoje Lietuvoje galėjo būti 960 000 žmonių. 1690 Lietuvos valstybės gyventojų sumažėjo iki 2 835 000.

17–18 a. LDK ištiko dvi demografinės krizės. 17 a. viduryje (1657–58) prasidėjo ir iki amžiaus pabaigos (1668–69, 1677–78 ir 1695) truko didelių nederlių metai. Dėl bado, 17 a. vidurio karų su Švedija ir Rusija ir iš Vakarų Europos atėjusių maro epidemijų Lietuva neteko apie 48 % visų gyventojų, 18 a. pradžioje, ypač dėl 1708–11 didžiojo maro, – apie 1/3 gyventojų. Atsirado dideli plotai apleistų žemių, tuščių kaimų ir miestelių.

Mažojoje Lietuvoje per marą mirė apie 215 000 žmonių, iš kurių 160 000 (53 %) buvo iš 4 lietuviškųjų apskričių. Mažosios Lietuvos Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių tuščiose žemėse apsigyveno apie 17 000 kolonistų – menonitų iš Kulmo, liuteronų iš Zalcburgo (zalcburgiečių kolonija Mažojoje Lietuvoje), žmonių iš Škotijos, Šveicarijos ir kitur. Pasak K. Pakšto, 1772–93 LDK teritorijoje (224 000 km2) gyveno apie 2,5 mln. žmonių, iš jų 1,84 mln. (su Mažąja Lietuva) – lietuvių etninėse žemėse (99 000 km2).

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1772, 1793 ir 1795) Lietuvos teritorija vėl sumažėjo. 1790 tarp pirmųjų dviejų padalijimų LDK įvyko gyventojų visuotinis surašymas. H. Łowmiańskio teigimu (1934), buvo surašyta 436 856 dūmai, Lietuvos etninėje dalyje jų buvo 123 680. R. Jaso ir L. Truskos tyrimų duomenimis (1972), visoje to meto Lietuvoje (87 330 km2) buvo 190 499 dūmai, iš jų 123 680 – Lietuvos etninėje dalyje; dūme gyveno 6–8 žmonės. Lietuvoje tuo metu gyveno 1 333 493 žmonės (Vilniaus vaivadijoje – 718 571, Trakų – 287 665, Žemaitijoje – 327 257 žmonės), iš jų 865 524 – Lietuvos etninėje dalyje (4 lentelė).

4 lent. Lietuvos etninės dalies (be Gardino apskrities) plotas ir dūmai 1790
Vaivadijos, apskritys Plotas (km2) Dūmų skaičius Gyventojų skaičius Gyventojų tankis (žm./km2)
Vilniaus apie 42 445 102 653 718 571 apie 16,9
  Breslaujos 5 525 12 276 85 932 15,5
  Lydos 5 200 14 625 10 2375 19,7
  Ašmenos 15 925* 16 925 118 475 17,5*
  Pastovių ... 22 993 160 951 ...
  Vilniaus 6 825 12 718 105 896 15,5
  Ukmergės 8 970 15 128 144 942 16,1
Trakų 23 885 41 095 287 665 12,0
  Kauno 6 045 13 021 91 147 15,0
  Trakų 8 740 16 087 112 609 12,9
  Upytės 9 100 11 987 83 909 9,2
Žemaitija 21 000 46 751 327 257 15,5
  Raseinių 21 000* 30 310 212 170 12,0**
  Šiaulių ... 16 441 115 087 ...
visa Lietuva 87 330 190 499 1 333 493 15,2
etnografinė Lietuva 60 680 123 680 865 524 14,3

*su Pastovių apskritimi

**su Šiaulių apskritimi

Apie 82 % gyventojų sudarė valstiečiai. Per 1790 visuotinį gyventojų surašymą buvo pažymėta tikyba: 1 500 000 gyventojų (39 %) buvo unitai, 1 470 000 (38,2 %) – katalikai, 385 000 (10 %) – judėjai, 250 000 (6,5 %) – stačiatikiai, 60 000 (1,6 %) – sentikiai, 60 000 (1,6 %) – protestantai, 40 000 (1,0 %) – musulmonai, 5000 – karaimai. Pagal amžiaus grupes gyventojai (fiksuotas tik vyrų amžius) iki 18 metų – 40,5 %, 18–30 metų – 25,3 %, 30–50 metų – 24,7 %, per 50 metų – 9,5 %. Vyrai sudarė 52,8 %, moterys – 47,2 % visų gyventojų. Gyventojų gimstamumas ir mirtingumas buvo didelis. 1790 LDK vienuolikoje apskričių 1000 žmonių teko 39,7 naujagimių ir 26,3 mirusiųjų (natūralus gyventojų prieaugis – 13–14 ‰). Didžiausias gimstamumas ir mirtingumas buvo žydų šeimose (42–47 ‰ ir 29–39 ‰). Gimstamumas ir mirtingumas parodytas 5 lentelėje.

5 lent. Gimstamumas ir mirtingumas kai kuriose lietuviškose apskrityse 1790
Apskritys Lietuviai Žydai
Iš viso (skaičiais) Iš jų Iš viso (‰) Iš viso (skaičiais) Iš jų Iš viso (‰)*
vyrai moterys vyrai moterys
Šiaulių                
  gimė 5 099 2 726 2 373 44,3 456 262 194 42,7
  mirė 2 857 1 561 1 296 24,8 443 277 166 38,7
Trakų                
  gimė 3 515 1 850 1 665 31,2 281 138 143 42,3
  mirė 2 058 1 134 924 18,3 227 107 120 34,2
Ukmergės                
  gimė 5 076 2 611 2 465 35,0 893 480 413 47,0
  mirė 3 031 1 719 1 312 20,9 493 246 247 29,3

*gimstamumo ir mirtingumo koeficientas

-LDK gyventojai; -Lietuvos gyventojai

2764

Pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje

Lietuvos gyventojai Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)

Lietuvos gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)

Lietuvos Respublikos gyventojai (1918–1940)

Lietuvos gyventojai sovietinės (1940–1941) ir Vokietijos (1941–1944) okupacijų metais

Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais (1944–1990)

Lietuvos Respublikos gyventojai po nepriklausomybės atkūrimo

lietuviai

Lietuvos tautinės mažumos