Lietuvõs Renesánso literatūrà. Lietuvoje Renesanso kultūros apraiškų aptinkama 16 a. pradžioje, Renasansas įsigalėjo 16 a. viduryje. Laikotarpio pabaiga siejama su Baroko epochos pavidalus formavusiais 16 a. antros pusės įvykiais: kontrreformacijos pradžia 16 a. 8 dešimtmetyje, jėzuitų mokymo ir mokslo įstaigų sistemos susiformavimu 16 a. antroje pusėje (1570 Vilniuje atidaryta jėzuitų kolegija, 1579 jos pagrindu įsteigtas universitetas; įsteigtos kolegijos Polocke, 1580, Rygoje, 1581, Nesvyžiuje, 1584, Tartu, 1585), su valstybės teisės (III Lietuvos Statutas, 1588) ir Bažnyčios (Brastos bažnytinė unija, 1596) reforma. Lietuvos Renesanso raštiją sudaro įvairūs pasaulietiniai ir religiniai kūriniai lotynų, rutėnų, lenkų kalba ir religiniai raštai lietuvių kalba, parašyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (M. Daukšos, M. Petkevičiaus, J. Morkūno) ir Prūsijoje (M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro), kurią kultūrinis ir etninis bendrumas siejo su Lenkija, Livonija ir Lietuva.
Pasaulietinė raštija
Lietuvoje valstybės veikėjų, diplomatų, rašytojų lotynų kalba parašyti kūriniai skleidė Lietuvos valstybingumo idėjas. Jonas Vislicietis poemoje Prūsų karas (lotynų kalba 1516, lietuvių kalba 1997) aprašė Žalgirio mūšį ir pabrėžė lietuvių vaidmenį jame. M. Husovianas poemoje Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (lotynų kalba 1523, lietuvių kalba 1977, 2007) išaukštino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valdymo principus, išdėstė stiprios valstybės ir centralizuotos valdžios programą. Poemoje Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus (lotynų kalba 1525, lietuvių kalba 2007) M. Husovianas pabrėžė šventųjų gyvenimo svarbą katalikų tikėjime, smerkė M. Liuterio mokslą, kaip griaunantį harmoningą pasaulio tvarką. Mykolas Lietuvis apie 1550 parašytame veikale Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (lotynų kalba 1615, lietuvių kalba 1966) atskleidė jo gyvenamajam laikotarpiui būdingas Lietuvos valstybės silpnumo priežastis (teismų savivalę, dvasininkų gobšumą, valstybės pareigūnų savanaudiškumą) ir nusakė jos stiprinimo būdus. Norėdamas iškelti lietuvių tautos savitumą ir jos seną kilmę autorius pateikė 74 lotyniškus žodžius, įrodančius lotynų ir lietuvių kalbų bendrumą, ragino mokyklose ir oficialioje raštvedyboje vartoti lotynų, o ne tuomet vyravusią rusėnų kalbą.
M. Husoviano poemos Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis 1523) antraštinis lapas
A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą II Lietuvos Statutą (1576) ir prie jo pridėjo Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją (Epitome principum Lituaniae). Joje dar kartą išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą, taip pagrįsdamas kai kurių Lietuvos didikų (pvz., Radvilų) kilmę. Spėjama, jog tai buvo didesnio sumanymo – parašyti visą Lietuvos istoriją – dalis. Anonimiškai išleistame veikale Lenko pasikalbėjimas su lietuviu / Rozmowa Polaka z Litwinem (1564, lietuvių kalba 2000) A. Rotundas polemizavo su lenkų publicistu S. Orzechowskiu, pabrėžė valdovo ir piliečių dorines savybes kaip laisvės ir valstybės gerovės pagrindą.
A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (lotynų kalba 1572, lietuvių kalba 1996), remdamasis Platono, Aristotelio, Cicerono kūriniais, pagrindė laisvės sampratą, bandė ją derinti su Lietuvos 16 a. padėtimi, aukštino visų luomų lygybės prieš įstatymus principą. V. Agripa Laidotuvių kalboje apie Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį / Oratio funebris de illustrissimi principis et domini, domini Iohannis Radzivili Oliciae et Nesvisii ducis, vita et morte (1553, lietuvių kalba 2009) pabrėžė kunigaikščio dorybes, nuopelnus tėvynei, išsilavinimą, išskirdamas tokias vadinamąsias renesansiškas savybes kaip meno, muzikos, šokių pomėgis. M. Strijkovskis, remiamas vyskupo M. Giedraičio, parašė pirmąją Lietuvos istoriją, eliminuotą iš slavų imperinio pasaulio, pavadintą Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios <…> kronika (lenkų kalba 1582), kuri laikoma ryškiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio ir lietuviškojo patriotizmo dokumentu.
M. Strijkovskio portretas, išspausdintas knygoje Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios <…> kronika (1582)
Didelę reikšmę Renesanso literatūros žanrų ir stilių įvairovės plėtrai Lietuvoje turėjo Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto profesorių ir studentų kūryba. Joje atsispindėjo antikinės literatūros imitavimo tradicija, nauji Europos poetikos ir poezijos ieškojimai. Buvo rašoma epigramos, epitafijos, emblemos, akrostichai, chronostichai, echo (aidą imituojantys eilėraščiai); žaidžiama vardų etimologija, eilėraščiui duodamas graikiškas pavadinimas (nekysia, eponymicon, eulogia), tarsi koduojantis jo prasmę. Šių kūrinių autoriai dažniausiai buvo lietuviai ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai – J. Komparskis, Jonas Rakvicas, Grigalius Sviencickis, Mikalojus Pacas, Kristupas Zaviša, Gabrielius Vaina, Jurgis Čartoriskis ir kiti, vėliau tapę žymiais valstybės ir Bažnyčios veikėjais, prisidėję prie lietuvių raštijos kūrimo. Vilniaus universiteto profesorių ir studentų sveikinimų rinkinyje, skirtame karaliui Zigmantui Vazai (Gratulationes Serenissimo ac Potentissimo Principi Sigismundo III… 1589), buvo išspausdintas pirmas lietuviškas tekstas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pirmas lietuviškas hegzametras Pakvietimas Lietuvos giminės (5 eilėraštis) ir Pakvietimas viešpaties karaliaus (4 eilėraštis); šių eilių autorius nežinomas.
Puoselėjant Lietuvos Renesanso literatūrą ir kultūrą svarbūs buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų dvarai. Žygimanto Augusto dvariškis, teisės patarėjas ir poetas P. Roizijus poetiškai įprasmino daugelį savo mecenato gyvenimo įvykių, jautriai aprašė Barboros Radvilaitės mirtį, kūrė epitalamijus (Epitalamijas žymiam vyrui Mikalojui Radvilai / Ad Nicolaum Radivilonem virum illustrem epithalamium 1546), epitafijas, epigramas, satyras, makaronikus ir daug prisidėjo įtvirtinant humanizmo tradicijas Lietuvoje. Reikšmingų Lietuvos Renesanso literatūros kūrinių parašė Radvilų dvariškiai ir poetai. Siekdami įamžinti savo mecenatų žygius ir darbus jie kūrė herojines poemas, panegirikas, biografijas. Paskutiniais 16 a. dešimtmečiais pasirodė P. Gradovskio poema Šviesiausiojo kunigaikščio pono Kristupo Radvilos žygis prieš Maskvą (lotynų kalba 1582), E. Pilgrimovijaus Panegirinis kreipimasis į Kristupą Radvilą (lotynų kalba 1583), A. Rimšos Dešimtmetis pasakojimas apie Šviesiausiojo kunigaikščio Kristupo Radvilos karo žygius (lenkų kalba 1585), J. Radvano Radviliada (lotynų kalba 1592, lietuvių kalba 1997 22009). Šiame kūrinyje aprašoma Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas ir žygiai, sukurtas apibendrinantis teigiamo herojaus paveikslas. Skelbiami patriotiniai Tėvynės meilės, būtinumo ją ginti imperatyvai, aukštinama legendinė Lietuvos praeitis (Palemono mitas), tautos didybė, su meile aprašoma krašto gamta, laukų ir miškų grožis, nenusileidžiantis pasakiškiems senovės kraštams. Radviliada – reikšmingiausia Lietuvos Renesanso epochos poema, paminklas ne tik vienam konkrečiam herojui, bet ir visai Lietuvos valstybei.
Religinė raštija
Lietuvoje 16 a. daugiausia kurta religinė raštija: M. Mažvydo pirmoji lietuviška knyga Katechizmusa prasty žadei (1547), B. Vilento parengtos Evangelijos bei epistolos (1579), iš lenkų kalbos M. Daukšos išverstas J. Ledesmos katekizmas Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus (1595 Vilnius), giesmynai – M. Mažvydo Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino (1549), M. Mažvydo ir B. Vilento Gesmes chrikščoniškas (1566–70), maldynai – J. Bretkūno Kolektos (1589), apeigynai – M. Mažvydo Forma chrikštima (1559), pamokslų rinkiniai – J. Bretkūno Postilla (1591), teologijos darbai – S. Vaišnoro versta Adomo Jegerndorfiečio Žemčiūga teologiška (1600).
J. Bretkūno Postilės (1591) iliustracijos
Daugelio pirmųjų lietuviškų spaudinių tekstus lydinčiuose įvairiuose prieduose (pratarmėse, dedikacijose) ryšku pilietinis autorių angažavimasis. Biblijos vertimų į rutėnų kalbą publikuota 1517–19 Prahoje, jų parengimui ir spaudos darbams vadovavo P. Skorina. 16 a. antroje pusėje atnaujinta į bažnytinę slavų ar rutėnų kalbą išverstų kai kurių Biblijos dalių (daugiausia Evangelijų) leidyba – išleista I. Fiodorovo ir P. Mstislaveco Mokomoji Evangelija (Evangelie učitelʼnoe 1569), I. Fiodorovo Psalmynas su maldaknyge (Psaltirʼs časoslovcem 1570, abi Zabłudówe–Balstogėje), visas Šventasis Raštas (1580–81 Ostrogas, Rivnės sr.), P. Mstislavo Evangelija (Evangelie 1575), Psalmynas (Psaltirʼ 1576, abi Vilniuje), V. Ciapinskio Evangelija pagal Matą ir pagal Morkų (Evangelie apie 1580 Ciapinas, Vitebsko sritis). Kitus Biblijos vertimus inicijavo protestantai (Biblija). Lietuvos kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu 16 a. 5 dešimtmetyje parengtas naujas Biblijos vertimas į lenkų kalbą (išspausdintas 1563 Lietuvos Brastoje). Prūsijos kunigaikščiui pritariant ir palaikant J. Bretkūnas 1579–90 visą Bibliją išvertė į lietuvių kalbą (neišspausdinta, dalis J. Rėzos redaguoto teksto – Psalteras Dovydo – išspausdinta 1625, kritinis F. Scholzo leidimas 2002, nuo 1991 spausdinamas faksimilinis leidimas).
16 a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos Renesanso literatūroje ir kituose menuose (mokyklinio jėzuitų teatro dramose, M. K. Sarbievijaus poezijoje ir poetikoje) ėmė rastis baroko elementų.
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba
M. Ročka Mykolas Lietuvis Vilnius 1988; D. Kuolys Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas Vilnius 1992; S. Narbutas Lietuvos Renesanso literatūra Vilnius 1997; Šešioliktojo amžiaus raštija Vilnius 2000; E. Ulčinaitė Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra Vilnius 2001.
2698
2321