Lietuvos politinės partijos

Lietuvõs poltinės pártijos

Lietuvos politinių partijų veiklos teisinis reglamentavimas

Lietuvoje politinė partija yra viešasis juridinis asmuo, turintis pavadinimą, įsteigtas ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992) 35 straipsnis įtvirtina piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas. Politinės partijos tikslas – padėti išreikšti Lietuvos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose. Rinkimų metu visoms dalyvaujančioms politinėms partijoms ir jų kandidatams į Prezidento postą, Seimo, savivaldybių tarybų, t. p. Europos Parlamento narius suteikiama teisė vienodomis galimybėmis nemokamai naudotis Lietuvos radiju ir televizija, kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Politinės partijos turi teisę sudaryti koalicijas, sąjungas.

Politines partijas gali steigti ne mažiau kaip 2000 (iki 2005 01 – ne mažiau kaip 400, 2005–15 – ne mažiau kaip 1000) steigėjų grupė (partijos steigėjai ir nariai gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 m.), turinti savo suvažiavimo ar konferencijos patvirtintą statutą (įstatus), programą, išrinktus vadovus. Jos gali steigti filialus, atstovybes ir kitus padalinius, kurie nėra juridiniai asmenys ir veikia pagal politinės partijos patvirtintus nuostatus. Partijas registruoja Teisingumo ministerija, jeigu jų įstatuose, programoje nurodyti tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai neprieštarauja Lietuvos įstatymams.

Draudžiama steigti politines partijas, kurių programose skleidžiama rasinė, tautinė, religinė ar socialinė nelygybė ir neapykanta, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių ir laisvių, viešosios tvarkos pažeidimai, siekiama autoritarinio ar totalitarinio valdymo. Lietuvos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos ir organizacijos, jų padaliniai.

Politinės partijos institucijos ir buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Politinės partijos turi teisę steigti žiniasklaidos priemones, t. p. nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, idėjas, tikslus ir programą, rengti mitingus, demonstracijas, palaikyti ryšius su kitų valstybių politinėmis partijomis, tarptautinėmis ir kitomis organizacijomis.

Sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima jos suvažiavimas (susirinkimas, konferencija), kai kuriais atvejais – teismas. Jeigu politinėje partijoje lieka mažiau nei 2000 narių, apie narių skaičiaus sumažėjimą informuojamas Juridinių asmenų registras. Tokiu atveju politinė partija likviduojama, jeigu per šešis mėnesius po narių skaičiaus sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti.

Susijungianti su kita politine organizacija arba nutraukusi savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos išregistravimo. Susijungiant steigiama nauja politinė partija, kuri yra nutraukusios veiklą partijos teisių perėmėja, pateikia dokumentus dėl jos įregistravimo. Valstybės, savivaldybių institucijoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus.

Politinių partijų kūrimasis ir veikla iki 1940

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje plėtojantis ir sudėtingėjant visuomenės struktūrai, atgimstant ir formuojantis lietuvių ir kitoms čia gyvenančioms tautoms, Lietuvoje susiklostė prielaidos kurtis politinėms partijoms. Lietuvių tautiniam judėjimui įtaką darė gretimos didesnės tautos (lenkai, rusai, vokiečiai), anksčiau pradėjusios telktis į nacijas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje politines organizacijas ir partijas ėmė kurti ir Lietuvos tautinės mažumos, viena svarbesnių partijų buvo 1897 Lietuvos žydų organizacijų pagrindu įkurtas Bundas.

Daugelis lietuviškų partijų kūrėsi iš tautinio judėjimo srovių. 1896 A. Domaševičiaus ir A. Moravskio iniciatyva įkurta Lietuvos socialdemokratų partija savo programoje pirmoji įrašė Lietuvos nepriklausomybės siekį. 1902 Varpo ir Ūkininko bendradarbių suvažiavime iš lietuvių tautinio judėjimo pasaulietinės srovės (varpininkų) K. Griniaus, J. Šaulio, P. Višinskio ir kitų iniciatyva įkurta pirmoji demokratinė ir liberali Lietuvių demokratų partija (Lietuvos demokratų partija).

Iš lietuvių tautinio judėjimo krikščioniškosios srovės 19 a. pabaigoje išsiskyrė krikščionys demokratai, kurie 1905 įkūrė Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimą (remiantis jo 1904 parengtu statutu, 1917 06 Rusijoje buvo įkurta Lietuvos krikščionių demokratų partijos organizacija). Didžiojo Vilniaus seimo metu susikūrė nuo Lietuvos demokratų partijos priklausoma Lietuvos valstiečių sąjunga (vadovas E. Galvanauskas). A. Smetonos, J. Basanavičiaus, J. Tumo-Vaižganto, V. Mirono iniciatyva 1916 įkurta Tautos pažangos partija.

1917 09 Lietuvių konferencijos metu K. Bizausko, P. Dovydaičio, J. Staugaičio iniciatyva Lietuvoje įkurta Lietuvių krikščionių demokratų partija, priimta jos programa. 1918 11 Lietuvių krikščionių demokratų partija susijungė su Lietuvių krikščionių demokratų partijos Rusijos organizacija. Lietuvių krikščionių demokratų partija įtaką plėtė per Lietuvos darbo federaciją, t. p. Lietuvos ūkininkų sąjungą.

1917 Rusijoje įkurta Lietuvos socialistų revoliucionierių (eserų) partija 1927–40 Lietuvoje veikė nelegaliai kaip Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga (veikėjai – K. Boruta, K. Jakubėnas, V. Karosa); ji surengė teroristinių išpuolių (prieš A. Voldemarą ir kitų). Nuosaikesnė – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (M. Sleževičius, F. Bortkevičienė, A. Klimas) – įkurta 1917 11 Voroneže. Vilniuje 1918 08 įvyko partijos pirmasis suvažiavimas. Rusijos lietuvių dešinieji ir kairieji nesutarė, todėl liberalai (J. Baltrušaitis, P. Leonas, S. Šilingas) 1917 03 įkūrė Demokratinę tautos laisvės santarą (Santara). Lietuvoje 1925 ji tapo Lietuvos ūkininkų partija.

Rusijoje kairiųjų pažiūrų lietuvius veikė ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) idėjos. Sugrižę į Lietuvą jie (P. Eidukevičius, Aleksandras Jakševičius, Konstantinas Kernovičius, Romanas Pileris ir kiti) 1918 10 Vilniuje sušaukė suvažiavimą ir įkūrė Lietuvos komunistų partiją, kuri priešinosi Lietuvos nepriklausomybei ir iki 1940 06 Lietuvos Respublikoje veikė kaip nelegali antivalstybinė politinė organizacija.

1922 12 įvyko Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos bendras suvažiavimas, per jį K. Griniaus, A. Rimkos, P. Rusecko, M. Sleževičiaus, J. Staugaičio iniciatyva įkurta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. 1924 prie Tautos pažangos partijos prisijungus Ekonominei politinei žemdirbių sąjungai ir kitoms organizacijoms A. Smetonos, J. Šerno, V. Mirono iniciatyva įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga. Taip susiformavo Lietuvos politinių partijų sistema. Be lietuviškų partijų, jai priklausė ir tautinių mažumų (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) politinės organizacijos. 1934 įkurta Lietuvių nacionalistų partija, kuri vienijo radikalesnius tautininkus (pirmininkai K. Mačius, A. Mačiuika).

1936 autoritarinė A. Smetonos valdžia uždarė Lietuvių krikščionių demokratų partiją, Lietuvos socialdemokratų partiją, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, kitas partijas ir jų padalinius. Toliau veikė tik Lietuvių tautininkų sąjunga.

Politinės partijos Lietuvoje ir išeivijoje SSRS okupacijos metais

1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo legalizuota tik Lietuvos komunistų partija, kitos partijos uždraustos; 1945 S. Kairys, K. Bielinis organizavo Lietuvos socialdemokratų partijos veiklą užsienyje – ji (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose) veikė kaip Lietuvos socialdemokratų partijos užsienio delegatūra. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai veikė Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, Pasaulio lietuvių bendruomenėje ir kitose lietuvių bei tarptautinėse organizacijose. Nepriklausomos Lietuvos partijų tradicijas išeivijoje t. p. tęsė Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga (įkurta 1946), Amerikos lietuvių tautinė sąjunga (įkurta 1949). 1940 07 paskelbta apie Lietuvos darbo liaudies sąjungos veiklos pradžią; tai buvo fiktyvi organizacija, kuria siekta prisidengti aneksuojant ir sovietinant šalį.

Iki 20 a. 9 dešimtmečio Lietuvoje legaliai veikė tik Lietuvos komunistų partija, Lietuvos komjaunimas. Visos kitos politinės partijos ir organizacijos galėjo būti tik nelegalios (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui).

1985 M. Gorbačiovui pradėjus pertvarką, Lietuvoje nuo 1988 ėmė klostytis palankesnės sąlygos viešai politinei veiklai. 1988 06 susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (Sąjūdis) iniciatyvinė grupė, 1988 10 įvyko Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas (1988 11–1990 Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas V. Landsbergis). 1988 10 Viktoro Keturakio, P. Šilo, V. Petkaus, V. K. Kryževičiaus ir kitų iniciatyva veiklą atnaujino Lietuvos krikščionių demokratų partija. 1988 pabaigoje S. Pečeliūno ir kitų iniciatyva paskelbta apie Lietuvos demokratų partijos atkūrimą. 1989 R. Matulio ir kitų iniciatyva atsikūrė Lietuvių tautininkų sąjunga, K. Antanavičiaus, V. P. Andriukaičio, A. Bagdono, G. Iešmanto, D. J. Kirvelio, A. Sakalo, Juozo Šato ir kitų iniciatyva – Lietuvos socialdemokratų partija.

1989 11 Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP ir pasiskelbė savarankiška partija (Centro komiteto pirmasis sekretorius A. M. Brazauskas; 1990 ji buvo pertvarkyta į Lietuvos demokratinę darbo partiją). Kiti, likę SSKP platformos Lietuvos komunistų partijos (vadovas – centro komiteto pirmasis sekretorius M. Burokevičius) nariais, priešinosi Lietuvos nepriklausomybei, prisidėjo prie SSRS Sausio tryliktosios agresijos (1991).

Nepriklausomos Lietuvos politinės partijos nuo 1990

1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę toliau formavosi dabartinė politinių partijų sistema. Iš pradžių didžiausi oponentai buvo visuomeninis politinis judėjimas Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija (nuo 1990 pabaigos Lietuvos demokratinė darbo partija). Per pirmuosius demokratinius rinkimus 1990 Sąjūdis laimėjo absoliučią daugumą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo mandatų, bet 1991 susiskaldė į frakcijas ir daugumą faktiškai prarado. Per 1992 rinkimus daugumą (76 vietas iš 141) laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija, o 1996 – Tėvynės sąjunga–Lietuvos konservatoriai, 1993 susikūrusi iš Sąjūdžio daugumos.

Jau per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį politinių partijų ir organizacijų itin padaugėjo, vienu metu jų buvo įregistruota daugiau kaip 40, į 20 a. 10 dešimtmečio pabaigą ėmė mažėti. Greta minėtų, svarbesnės parlamentinės partijos buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos liberalų sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalai).

21 a. pradžioje prasidėjo politinių partijų jungimosi procesas. Iš žymesnių vienijimųsi minėtini: Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos susijungimas į vieną partiją (Lietuvos socialdemokratų partiją; 2001), Naujosios demokratijos – Moterų partijos ir Lietuvos valstiečių partijos susijungimas (Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, 2001; nuo 2012 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), Lietuvos dešiniųjų sąjungos (2003) ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (2004), dalies buvusių Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių, o 2008 visos partijos Lietuvos krikščionys demokratai prisijungimas prie Tėvynės sąjungos–Lietuvos konservatorių, Liberalų ir centro sąjungos įkūrimas (2003) iš Lietuvos liberalų sąjungos, Lietuvos centro sąjungos ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos.

Vyko ir atvirkštiniai procesai: suskilo Lietuvos krikščionių demokratų partija, nuo Tėvynės sąjungos–Lietuvos konservatorių 1999 atskilo Tėvynės liaudies partija, 2000 – Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, nuo Liberalų ir centro sąjungos 2005–06 atsiskyrė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kuri greitai tapo viena įtakingiausių šalyje.

Dėl itin didelės socialinės skaidos ir vidurinio gyventojų sluoksnio lėto kūrimosi nuo 20 a. pabaigos partinės sistemos stabilumą silpnina naujų partijų, iškeliančių žinomus politinius vadovus ar populiarius šūkius, atsiradimas. Žymiausios jų – Darbo partija (įkurta 2003), laimėjusi 2004 Seimo rinkimus (gavo 39 vietas Seime), ir 2002 įkurta Liberalų demokratų partija (nuo 2008 partija Tvarka ir teisingumas, veikė iki 2020), kurios lyderis R. Paksas 2003 buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. Užsienio politologai pabrėžia tam tikrą Lietuvos politinės sistemos stabilumą: valdžia laimėjusioms partijoms perduodama taikiai, R. Paksas iš Prezidento posto pašalintas 2004 per Seimo įvykdytą apkaltą, Darbo partija, nors pati 2004–06 priklausė valdančiajai koalicijai, netapo valdančiąja, jos politinė įtaka sumažėjo (2006 Darbo partijos frakcija Seime suskilo, nuo jos atsiskyrė Pilietinės demokratijos partija), buvo gerai vertinamas 2006 suformuotos mažumos Vyriausybės ir iki 2007 09 ją pagal sutartį rėmusios opozicinės Tėvynės sąjungos politinis bendradarbiavimas.

2008 Seimo rinkimuose netikėtai iškilo Tautos prisikėlimo partija, kurioje vyravo pramogų verslo veikėjai, bet ji gyvavo tik iki 2012, vėliau prisijungė prie Liberalų ir centro sąjungos. Darbo partijos įtaka vėl padidėjo, kai 2011 prie jos prisijungė Naujoji sąjunga (socialliberalai), 2013 – Krikščionių partija (buvusi Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga) ir Leiboristų partija. Po 2015, kai įvestas reikalavimas politinėms partijoms turėti ne mažiau kaip 2000 narių, likviduotos kai kurios mažos partijos, kurios tiek narių neturėjo ir faktiškai buvo nutraukusios politinę veiklą. 2016 Seimo rinkimus laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (gavo 54 vietas Seime). Lietuvos socialdemokratų partija 2002–15 laimėjo visus savivaldybių tarybų rinkimus, 2012 – ir Seimo rinkimus, bet 2017–18 partijoje įvyko skilimas, nuo jos atsiskyrė nauja Lietuvos socialdemokratų darbo partija. 2020 susijungus partijoms Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), Tvarka ir teisingumas ir politiniam judėjimui Pirmyn, Lietuva įkurta partija Laisvė ir teisingumas.

Tautinių mažumų interesams atstovauja partijos Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos rusų sąjunga, Rusų aljansas, jos aktyviausiai veikia lenkų ir rusų kompaktiškai gyvenamose vietovėse (Vilniaus krašte, Klaipėdoje, Visagine).

Politinės partijos, veikusios ar tebeveikiančios po 1990, vardijamos 1 lentelėje, jų iškeltų kandidatų, išrinktų Seimo nariais, skaičius nurodomas 2 lentelėje, savivaldybių tarybų nariais – 3 lentelėje.

1

2

* pakartotiniai rinkimai į 1996 Lietuvos Respublikos Seimą vyko 1997–99

** 142. Iš jų 1990 02–03 buvo išrinkti 133, 1990 04 – 7, 1990 11 – 1, 1991 09 – 1, mirė 1 (1991 06), atsisakė mandato 1 (1992 05), buvo suspenduoti – 2 nariai. Sąjūdis ir jo koalicija (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos žalioji partija) šiuose rinkimuose gavo daugumą

*** 148. Iš jų 1993 buvo išrinkti 4, 1995 – 2 nariai. Lietuvos Respublikos Seimo nario mandato 1992 atsisakė 1, 1993 – 4, 1995 – 4, 1996 – 6 nariai. 1993 Aukščiausiasis Teismas pripažino trijų Seimo narių išrinkimo neteisėtumą ir jie neteko mandatų

**** 151. Iš jų 1997 buvo išrinkta 6, 1998 – 2, 2000 – 2. Lietuvos Respublikos Seimo nario mandato 1997 atsisakė 6, 1998 – 3, 1999 – 3, 2000 – 2 nariai

3

* 1990 03 įvyko rinkimai į Lietuvos Respublikos liaudies deputatų tarybas. Pakartotiniai rinkimai vyko 1990 03–04. Rinkimuose, greta Sąjūdžio, Lietuvos komunistų partijos (savarankiškos), Lietuvos komunistų partijos (SSKP) kandidatų, į Lietuvos Respublikos liaudies deputatų tarybas buvo išrinkti 28 kitų partijų atstovai

L: Politinės partijos Lietuvoje: atgimimas ir veikla Kaunas 1996; Politinės partijos demokratinėje visuomenėje Vilnius 1998.

-partijos Lietuvoje; -politinės partijos Lietuvoje; -Lietuvos partijos