Mãgdeburgo téisė (vokiečių kalba Magdeburger Recht), seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo 12–13 amžiuje. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė Magdeburgo arkivyskupo Wichmanno 12 a. antroje pusėje Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos, 13 a. pirmoje pusėje sudarytas vokiečių paprotinės teisės rinkinys Saksų veidrodis (vokiečių kalba Sachsenspiegel), Magdeburgo prisiekusiųjų teismo teisė. Iš Magdeburgo išplito į kitus Vokietijos miestus. Magdeburgo teisę suteikdavo valstybės vadovas. Buvo taikoma Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos miestams. Magdeburgo teisė nustatė miestiečių luomo teises – turto paveldėjimą, nuosavybės perleidimą, paskolų įrodinėjimą, atsakomybę už įvairius nusikaltimus, globėjų ir globotinių teises ir pareigas, testamentų sudarymą, prekybos ir amatų taisykles, miesto valdymą (magistratą), teismų sudėtį, procesą. Iš Magdeburgo teisės kilo Kulmo teisė.

paminklas 200 m. jubiliejui, kai Veiviržėnams 1792 buvo suteikta Magdeburgo teisė

Lietuvoje Magdeburgo teisė pradėjo plisti 14 a. pabaigoje. Pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai; ją 1387 03 21 krikščionybės įvedimo proga suteikė Jogaila (Jogailos privilegija). Vėliau Magdeburgo teisę gavo kiti miestai ir miesteliai (iš viso apie 40): Kaunas (1408), Trakai (1409), Merkinė (1569), Vištytis (1570), Veliuona (1580), Alytus (1581), Virbalis (1593), Lazdijai (1597), Kretinga (1609), Jurbarkas (1611), Joniškis (1616), Vilkaviškis (1660) ir kiti. Valdovui patvirtinus, šia teise naudojosi Bažnyčios valdos ir didikai, turėję privačius miestus, pvz., Biržų (1589), Kėdainių (1590) savininkai. Magdeburgo teisė gynė tik miestiečių luomo – amatininkų (cechų narių) ir pirklių gildijų narių – teises, leido turėti turgus, imti iš prekybininkų rinkliavas, rinkti vaitą. Miesto žemė liko valstybės ar savininko nuosavybe, miestiečiai privalėjo mokėti įvairius mokesčius, jie neturėjo visiško teisinio imuniteto, pažeidus žemės savininkų asmeninius ar turtinius interesus, taikyta feodalų luomo paprotinė, vėliau – Lietuvos Statutų teisė. 16 a. po Liublino unijos menkėjant Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai ir įsigalint bajorijai, miestiečių luomas pradėtas naikinti. 1776 Magdeburgo teisė buvo palikta tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė laisvųjų (feodalams nepavaldžių) miestų valdymo nuostatus, kurie suvienodino miestų administraciją ir teismus. Remiantis tais nuostatais, modifikuota magdeburginės savivaldos teisė daugeliui miestų ir miestelių (tarp jų Anykščiams, Biržams, Joniškiui, Kėdainiams, Puniai, Raseiniams, Šiauliams, Ukmergei, Vilkaviškiui). 1791–92 Magdeburgo teisė atnaujinta; naujai ją gavo Ariogala, Daugai, Kernavė, Marijampolė, Plungė, Rumšiškės, Stakliškės, Telšiai, Vabalninkas, kai kurios kitos gyvenvietės. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Magdeburgo teisė ilgainiui panaikinta.

2271