Osorgin Michail (Michailas Osòrginas), tikr. Iljin 1878 10 19Permė 1942 11 27Chabris (Indre’o departamentas, Prancūzija), rusų rašytojas. Kilęs iš Riurikaičių. 1902 baigė Maskvos universitetą (teisę). Dirbo advokatu, su kitais įsteigė leidyklą Žizn’ i pravda, joje spausdino pigius masinius leidinius. 1904 įstojo į eserų partiją, buvo jos kairiosios grupuotės narys. 1905 per Maskvos ginkluotą sukilimą suimtas, kalintas Tagankos kalėjime, vėliau ištremtas į Narymą (1906 paleistas už užstatą). 1907 nelegaliai emigravo į Italiją, buvo laikraščio Russkie vedomosti ir žurnalo Vestnik Evropy korespondentas. Parašė apybraižų (Šiuolaikinės Italijos apybraižos / Očerki sovremennoj Italii 1913), apsakymų, kalėjimo atsiminimų, esė, pasakų (rinkinys Pasakos ir nepasakos / Skazki i neskazki 1918), išvertė italų dramaturgų C. Gozzi, C. Goldoni pjesių. 1916 grįžo į Rusiją, 1917–18 parašė straipsnių apie bolševizmo pavojų, numatė, kad bolševikai išvaikys Steigiamąjį susirinkimą. 1918 organizavo Rusijos žurnalistų sąjungą, buvo jos pirmininkas, su M. Geršenzonu parašė Rusijos rašytojų sąjungos įstatus. 1919 suimtas, paleistas užtarus Rašytojų sąjungai ir tarpininkaujant J. Baltrušaičiui. 1921 dirbo Pagalbos badaujantiesiems komisijoje, su kitais jos nariais suimtas, nuteistas sušaudyti, paleistas F. Nanseno prašymu. 1922 pavasarį ištremtas į Kazanę, rudenį su kitais rašytojais, filosofais, mokslininkais išsiųstas iš Rusijos. Gyveno Berlyne, nuo 1923 – Paryžiuje. Emigrantų periodinėje spaudoje paskelbė apie keletą tūkstančių straipsnių, rusų senosios ir sovietų literatūros recenzijų. Romane Sivcev Vražek (1928) pavaizdavo seno Maskvos inteligento – profesoriaus ornitologo – ir jo šeimos gyvenimą iki I pasaulinio karo, karo metais ir po Spalio perversmo (1917); būdinga panteistinės nuostatos, nostalgija dėl prarastų dvasinių vertybių ir sunaikintos gamtos. Kiti svarbesni M. Osorgino kūriniai: autobiografinės apysakos ir romanai Apysaka apie seserį (Povest' o sestre 1931), Istorijos liudininkas (Svidetel' istorii 1932), Knyga apie pabaigas (Kniga o koncach 1935), Laisvasis mūrininkas (Vol'nyj kamenščik 1937), ekologijos straipsnių rinkinys Žaliojo pasaulio kelionės (Putešestvija zeljonogo mira 1938), atsiminimų knygos Laiškai apie menkniekius (Pis'ma o neznačitel'nom, parašyta 1940–42, išleista 1952 Niujorke), Laikai (Vremena, išleista 1955).