Mindaugas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Mndaugas ? 1263, Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 13 a. 4 dešimtmečio), karalius (1253–63; pirmasis ir vienintelis). Pirmą kartą minimas Ipatijaus metraštyje kaip vienas 5 vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, kurių pasiuntiniai 1219 sudarė Lietuvos–Voluinės sutartį. Pradinė valdoma teritorija (domenas) apėmė, manoma, Pietų Lietuvą (Lietuva, baltai, žemėlapis Baltai 11–12 a.). Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 Eiliuotojoje Livonijos kronikoje.

Lietuvių žemių konfederacija (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)

1236 Mindaugas sudarė sąjungą su Voluinės (nuo 1238 – ir Haličo) kunigaikščiu Danieliumi Haličiečiu prieš Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštį Konradą I Mazovietį (šis kariavo su prūsais ir jotvingiais, rėmė kryžiuočius). Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir susilpnėjimu dėl mongolų‑totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes; Naugarduką valdyti pavedė sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui), priėmusiam stačiatikybę. 1244 nesėkmingai mėgino užvaldyti Kuršą (Embutės pilis).

Didelį pavojų Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei sukėlė jo brolėnų Tautvilos ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto (1236 jo vadovaujami žemaičiai Šiaulių mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną) maištas. Kilo 1249 pradžioje, kai jų žemes užgrobė ir juos siekė nužudyti Mindaugas. Pretendentą į Lietuvos sostą Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir jo brolis Voluinės kunigaikštis Vasilka; į jų organizuojamą koaliciją (Mindaugo priešininkų koalicija) įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių. 1250 Livonijos ordinas surengė 2 ar 3 žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą – Lietuvos skydą. Haličo‑Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusią, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas. 1251 Tautvila su Danieliaus Haličiečio kariuomenės dalimi, jotvingiais ir žemaičiais puolė Vorutos pilyje įsitvirtinusį Mindaugą (jam padėjo Livonijos ordino dalinys), bet jos neužėmė. Mindaugas, siekdamas suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą – Livonijos ordiną, 1251 pradžioje priėmė katalikybę (Mindaugo krikštas) ir sudarė taiką su ordino magistru Andreasu von Stirlandu. Tautvila buvo priverstas iš Rygos bėgti į Žemaitiją pas Vykintą. 1251 antrojoje pusėje Mindaugo kariuomenė apgulė priešininkus Vykinto (jam padėjo Tautvilos kariuomenė) pilyje Tveruose (Žemaitija), bet jos neužėmė – kumanų (polovcų) šaulio buvo sužeistas į šlaunį. Žuvo jo priešininkas Šiaulių kunigaikštis Vismantas Bulaitis; Mindaugas vedė jo našlę, žinomą krikščionišku Mortos vardu. Jis susidorojo ir su kitais Vykinto bei Tautvilos sąjungininkais Bulaičiais, veikiausiai užėmė jų žemes. Tautvila buvo priverstas bėgti pas Danielių Haličietį.

Karaliaus Mindaugo paminklas Vilniuje (2003; skulptorius R. Midvikis, © LATGA, 2018, architektas R. Krištapavičius, © LATGA, 2018)

Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekta panaudoti jį kovai su mongolais‑totoriais ir kitais tikslais) 1253 07 buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo (Prūsija) vyskupu Heinrichu (Heidenreichu) ir atliko karūnacijos aktą (jį surašė Livonijos ordino raštininkai). Andreasas von Stirlandas paliko Lietuvoje platinti katalikų tikėjimą Livonijos ordino riterių ir kunigų – į karūnaciją buvo atvykusi nemaža Rygos pranciškonų delegacija. Mindaugas valdė padedamas Didžiojo kunigaikščio tarybos (nuo 1253 – Karaliaus). Livonijos ordinas, nepaisydamas Mindaugo krikšto, 1252 užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kad užsitikrintų taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas 1253 atidavė jam dalį Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Žemaitijoje – Karšuvą, Kražius, Kolainius; po pusę Laukuvos, Raseinių, Betygalos, Ariogalos valsčių. Vėlesnių metų dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui sėlių žemę (1255, 1261), visą Žemaitiją (1257; išskyrus tas žemes, kurios anksčiau buvo dovanotos vyskupui), Dainavą, Skalvą (1259), dalies istorikų laikomi kryžiuočių klastotėmis. Lietuva buvo atkirsta nuo Baltijos jūros. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko ir Pinsko kunigaikštystėse. Jo priešininkas Vykintas žuvo kovoje (veikiausiai), Tautvila apie 1255 susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu. Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 (kitais duomenimis, 1255) Mindaugo ir Danieliaus Haličiečio taikos ir sąjungos sutartimi. Pagal ją Mindaugas atgavo Juodąją Rusią ir ją laikinai užleido Danieliaus Haličiečio sūnui Romanui Danilovičiui kaip savo vasalui, ištekino dukterį už jo brolio Švarno. Mindaugo kariuomenė 1258–59 žiemą atrėmė mongolų‑totorių karvedžio Burundajaus žygį į Lietuvą.

Mindaugo nužudymas (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)

Po žemaičių laimėtų Skuodo (1259), ypač Durbės (1260) mūšių Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu (oficialiai 1261). Taip buvo įgyvendintas Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino planas suvienyti baltus kovai su ordinu ir į ją įtraukti Mindaugą, kurio valdiniais nuo 1261 tapo žemaičiai. Tam prieštaravo karalienė Morta. 1261 Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu. 1261 pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė ordino vieną svarbiausių pilių – Cėsis, bet neužėmė; Lyvžemyje vokiečių riteriai buvo sumušti prie Lielvardės upės. Nesulaukusi rusų Lietuvos kariuomenė iš Livonijos pasitraukė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio pavergtų tautų sukilimo. Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos baltiškąja vienybės programa. 1262 Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas padėti prūsų sukilėliams, surengė didžiulį žygį į Mazoviją ir Kulmą. Nutrūko Mindaugo tarptautiniai ryšiai.

Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei, įpėdiniu, manoma, buvo numatę sūnų Ruklį. 1262 mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota. Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą. 13 a. Lietuvai buvo sudėtinga įsilieti į Vakarų civilizaciją.

2003 Mindaugui Vilniuje pastatytas paminklas.

L: J. Totoraitis Mindaugas Lietuvos karalius Marijampolė 1932; V. Pašuta Lietuvos valstybės susidarymas Vilnius 1971; R. Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. Vilnius 1982; E. Gudavičius Mindaugas Vilnius 1998.

683